Šviesuliai
Jurgis Bielinis (1846–1918).
Jurgiui Bieliniui – 175
Ar kas uždegs vaškinę žvakę,
Kai smėlio kauburį supils?
Už sunkų kelią, baugią naktį
Ar kas mus, knygnešius, atmins?
Lietuvių tauta – vienintelė, turinti žodį „knygnešys“. Knygnešystė – autentiškas mūsų tėvynės reiškinys, kuris vyko tik pas mus, Lietuvoje, ir kurio daugiau neaptinkame niekur visame pasaulyje. Tik drąsių, ryžtingų, atkaklių, pasiaukojančių knygnešių dėka knygnešystė padėjo mums išlaikyti kalbą, raštą, pagaliau atgauti valstybingumą. 2004 m. UNESCO knygnešystę įvertino kaip unikalią ir visame pasaulyje neturinčią atitikmenų. Žymiausias knygnešys Jurgis Bielinis, sukūręs lietuviškos spaudos nelegalaus platinimo tinklą, gimė 1846 m. kovo 16 d. Ši diena minima kaip Knygnešių diena.
Po 1863–1864 m. sukilimo Lietuvoje carinė Rusija išleido raštą, draudžiantį spausdinti lotyniškomis raidėmis, lietuvių ir žemaičių tarmėmis. Taip Lietuvoje buvo pradėtas spaudos draudimo laikotarpis, kitaip vadinamas „Knygnešių gadyne“, kuris truko net 40 metų (1864–1904).
Knygnešystė atsirado kaip pasipriešinimas caro valdžios vykdomai politikai, nukreiptai prieš lietuvių kalbą, uždraudus lietuviškas maldaknyges ir diegiant pravoslavybę.
Vyskupas Motiejus Valančius įkūrė pirmąją žinomą lietuviškų knygų platinimo, knygnešių organizaciją. Lietuviški leidiniai tuo metu imti spausdinti Tilžėje, Ragainėje, Vydūno kaimynystėje Bitėnuose, Priekulėje, Klaipėdoje.
Žymiausias Kupiškio krašto knygnešys – Jurgis Bielinis, kitaip vadinamas „Knygų karaliumi“. Tai jo pasiaukojimo, sumanumo dėka spausdintas lietuviškas žodis pasiekdavo kupiškėnus, nors pats buvo kilęs nuo Biržų, bet greitai bendraminčių surado mūsų krašte.
Alizaviečius knygomis aprūpindavo Juozas Daubaras, gimęs 1872 m., gyv. Remeikių kaime, Čypėnų valsčiuje, Jakubka Justinas, Stasio, gimęs 1863 m., Marcinkevičius Karolis, Igno, gimęs apie 1872 m., iš Elniškių kaimo. Yra pasakojama, kad alizaviečius knygnešius netgi globojo Grincagalės kaime, kur Luomų sodyboje buvusi įrengta draudžiamos literatūros slėptuvė, o pati Elzbieta Luomaitė slapta mokiusi kaimo vaikus. Geras tarpininkas Bakšėnuose buvo A. Vosylius, Salamiestyje – vargonininkas Jonas Vilčinskas.
Kupiškio krašte priskaičiuojama per 50 knygnešių, taip pat tiek ir tarpininkų, kurių dėka lietuviškos knygos saugiai pasiekdavo žmones. Tai Kazys Burokas, Povilas Prakurotas iš Drūlėnų kaimo, Petras Juodakis, Povilas Krapavickas, broliai Jokūbas ir Justinas Kulikauskai iš Račiupėnų kaimo, Petras Sasnauskas iš Aukštupėnų kaimo, Jonas Meškauskas iš Smilgių ūlyčios. Skapiškio krašto žmonės knygas gaudavo iš Panemunėlyje kunigavusio Jono Katelės. Netrukus Lietuvoje neliko nė vieno miestelio ar bažnytkaimio, kur nebūtų galima įsigyti lietuviškos spaudos.
Buvo suorganizuota ištisa knygnešių armija. Labai svarbu buvo atgabentą literatūrą gerai paslėpti, saugiai išplatinti. Sakoma, kad slėpdavo šieno vežimuose, knygų maišus veždavo ir po miltų maišais, o pats vežikas visas išsimiltavęs, taip pat dvigubuose palangių, suolų slėptuvėse. Knygnešiai buvo labai uoliai Rusijos žandarų ieškomi, sekami, o sulaikyti prie tuometinės Vokietijos ir Rusijos sienos caro žandarų mušami, kankinami, pastebėti ir nesustoję – tiesiog šaudomi vietoje. Sugautus ir nuteistus knygnešius dažniausiai tremdavo į Sibirą, sodindavo į kalėjimą, bausdavo. Knygnešiai mažai domėjosi žemės ūkio darbais, kadangi jiems tekdavo daug keliauti, platinti spausdintą lietuvišką žodį. Daugiausia šie šventi žmonės buvo amatininkai, prekybininkai, taip kartu su prekėmis buvo platinamos ir lietuviškos knygos.
Didelį indėlį įnešė inteligentija, studentai. Kupiškėnai studentai Pranas Mažylis, Antanas Purėnas, Petras Bugailiškis turėjo net slaptą bibliotekėlę. Knygas platino tarp patikimų darbininkų, amatininkų. Kunigas Kleopas Kuzminas, lankydamas parapijonis, palikdavo lietuviškas maldaknyges, elementorius, giesmynus, daraktoriai Jonas Katelė, Uršulė Tamošiūnaitė, Jurgis Satkevičius – tai žmonės, kurie, nepaklusdami rusinimui, ne tik platino knygas, bet ir mokė vaikus skaityti, rašyti slaptose lietuviškose mokyklose.
Knygnešiai buvo kovos dėl lietuviškos spaudos simbolis ir atlaikė carinės valdžios puolimą prieš lietuvišką žodį ir knygą. 1904 m. gegužės 7 d. lietuviškos spaudos draudimas buvo panaikintas.
Alizavos padalinyje veikia dokumentų paroda „Sermėgėlę apsivilkęs eis pražilęs knygnešys…“ (Jurgiui Bieliniui – 175). Parodoje taip pat eksponuojamos buvusio Alizavos parapijos klebono Laimono Nedvecko dovanotos maldaknygės. Seniausia maldaknygė yra 1916 m.
Alizavos padalinio vyr. bibliotekininkė Laimutė DEŠRIENĖ
Asociatyvi nuotrauka iš redakcijos archyvo
