Nors Jurgita Tučiutė Palangoje gyvena gana ilgai, kad net galėtų save laikyti palangiške, bet anaiptol taip nėra – ji didžiuojasi būdama kupiškėnė. Tai tarsi vizitinė jos kortelė.
Nuotraukoje – su sūnumi Šarūnu.
Turbūt ne veltui sakoma, kad kupiškėnai darbštūs ir geraširdžiai. Šis posakis labai tinka Palangoje gyvenančiai Jurgitai Tučiutei, kuri ne vienerius metus sėkmingai vadovauja Klaipėdos restoranui „Perfė“.
„Mėgstu pabrėžti, kad esu kupiškėnė. Tai mano vizitinė kortelė“, – šypsojosi pašnekovė.
Vilė LEŠČINSKIENĖ
Miela Jurgita, kaip likimas Jus nubloškė į Palangą?
Galima sakyti, kad gyvenimas man nusišypsojo po 30 metų.
Visa tai įvyko gana netikėtai. Sykį sugalvojau draugėms padėti įsidarbinti. Žinojau, kas mus galėtų apgyvendinti. Taip nutiko, kad kur ėjome, draugių niekas nepriėmė, o mane – priėmė visur. Gal ir charakterio savybės lėmė, o gal ir tai, kad turbūt į kraują įaugęs tas darbštumas. Čia taip pat ir mamos indėlis. Tai ji mane išmokė linus rišti, akmenis rinkti ir nuo jaunų dienų pripratino prie kitų nelengvų darbų.
Palangoje įsidarbinau administratore viename restorane, vėliau perėjau į viešbutį ir po truputį kilau karjeros laiptais – nuo pusryčių padavėjos iki pat vadovės. Bendrauti su aukšto rango žmonėmis nebuvo problema, turbūt tai Dievo duota. Daug gyvenimiškų pamokų išmokau iš tų laikų, kai Kupiškio rajone, Mazgeliškių kaime, viešėdavau pas senelius. Ten lankydavosi ir poetė Janina Degutytė su dailininke Brone Jacevičiūte-Jėčiūte. Šios dvi šviesios asmenybės man įskiepijo inteligentiško bendravimo pagrindus.
Ar restoranas uostamiestyje yra Jūsų nuosavas verslas? Kiek metų vadovaujate restoranui „Perfė“?
Tai nėra mano verslas. Mane tiesiog pakvietė vadovauti. Vadovauju jau šešerius metus ir man patinka tai, ką darau.
Pirmomis darbo dienomis nusprendžiau sumažinti darbuotojų, nes jų buvo per daug. Supratau, kad galime išsiversti su mažesnėmis pajėgomis. Taip iš 20 darbuotojų liko šeši. Galiu pasidžiaugti, kad pavyko suformuoti labai gerą komandą.
Jurgita Tučiutė džiaugiasi darbščiu restorano kolektyvu.
Internete apie Jūsų vadovaujamą restoraną – tik geri atsiliepimai. Kaip manote, kas lemia restorano sėkmę? Ar esate griežta vadovė?
Ne veltui teigiama, kad ne mūsų žodžiai, o darbai pasako apie mus pačius. Žmonės traukia žmones. Klientai pas mus ateina su vienokiomis mintimis, idėjomis, o išeina su visai kitomis, nes mes viską sudėliojame į vietas ir tai darome iki pat smulkmenų. Labai gera sulaukti padėkos, to grįžtamojo ryšio iš klientų. Antra vertus, kai dirbi mėgstamą darbą, tai ir sekasi.
Kaip vadovė esu reikli, gal net labai reikli, bet ne bjauri. Tačiau esu pedantiška. Maistas turi būti subtiliai prabangus, o visuma – nuo šaukštelio apgalvota. Apie aptarnavimo kultūrą nėra ką ir sakyti, ji turi būti aukšto lygio.
Mes nebijome išbandymų, viename renginyje esame ir tūkstantį klientų vienu metu aptarnavę. Nors to iki tol dar niekada nesame darę, viskas pavyko puikiai – apie tai kalbėjo visa Lietuva.
Laimę galima susikurti Lietuvoje, tik reikia padirbėti. Užsienyje stebuklų irgi nėra.
Bene didžiausias įvertinimas man, kaip vadovei, buvo pelnytas 2015 metais. Tada mano atstovaujamas viešbutis „Vanagupė“ pripažintas geriausia vieta švęsti vestuves. Manyčiau, tai įdirbio, o ne sėkmės reikalas. Darbe tekdavo praleisti ne tik po dvylika, bet ir po šešiolika valandų per parą.
Darbštumą, bendravimą paveldėjo ir mano sūnus Šarūnas. Šiuo metu jis darbuojasi užsienyje. Trispalve nusidažė tvorą, ilgisi Lietuvos, bet grįžti dar nenori.
Karantino metas verslui nelabai palankus. Kokių alternatyvų radote, ar jaučiate nuolatinių klientų palaikymą?
Deja, bet šiuo metu esame prastovose. Klientų žinučių dažnai sulaukiame ir tai suprantama – žmonės pasiilgo skanaus maisto. Jaučiame ir Savivaldybės, mero palaikymą.
Šiandien mano gyvenimo tempas labai sulėtėjo ir tai dar gana neįprasta. Atrodo, nesu pratusi šitiek ilsėtis.
Jei Palangoje Jurgita Tučiutė sutinka kupiškėną, jos širdis negali nedainuoti. Nuotraukoje – su Nepriklausomybės Akto signataru, buvusiu Kupiškio rajono savivaldybės meru Leonu Apšega.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo
Šiuo komplikuotu periodu Jūs ėmėtės ir neatlygintinos veiklos. Praėjusių metų gruodį laikraštis „Vakarinė Palanga“ rašė, kad prieš didžiąsias metų šventes keliuose į Palangą budintiems pareigūnams vežėte karšto maisto. Kaip kilo šis sumanymas?
Man patiko aktorės, atlikėjos Ingos Jankauskaitės frazė, kad gerus darbus reikia tiesiog daryti, ir nesvarbu, ar garsiai, ar tyliai. Tiesiog daryti.
Dar prieš karantiną restoranas „Perfė“ remdavo įvairius renginius, idėjas, iniciatyvas. Šį kartą sumanėme išreikšti dėkingumą policijos pareigūnams, stabdantiems viruso patekimą į Palangą. Manau, tai yra elementarus žmoniškumas. Pareigūnai postuose budi labai daug valandų, šaltame drėgname ore, rizikuoja savo sveikata. Norėjome, kad bent prieš šventes jie pavalgytų karštų patiekalų. Kaip įprastai važiavau namo, o kai pareigūnai patikrino mane, padaviau jiems mūsų pagamintų valgių ir paprašiau, kad pasidalytų su visais kitais Palangos postais.
Pareigūnams esu tikrai dėkinga. Labai pasijuto sugriežtinto karantino poveikis.
O ar nesiilgite Kupiškio krašto?
Žinoma, ilgiuosi. Kai nebuvo apribojimų, atvykdavau aplankyti mamą ir gana dažnai.
Mėgstu pabrėžti, kad esu kupiškėnė. Tai mano vizitinė kortelė. Atrodo, Palangoje gyvenu jau gana ilgai, tad kartais pavadinu save palangiške. Nors žemaitiškai taip ir neišmokau – vis prasprūsta vienas kitas kupiškėniškas žodis. O jei kas pakalbina tarmiškai, tarsi savaime pradedu sava tarme kalbėti.
Jei Palangoje sutinku kupiškėną, drąsiai prieinu. Taip gera ir smagu būna kraštietį sutikti.
