Justas JASĖNAS
Šventinis reportažas iš Žemaitijos. Aplankiau Mosėdį, perskaičiau Romualdo Granausko apysaką „Jaučio aukojimas“, tik ten vaikštinėjant ir dairantis kūrinys giliausiai atsiveria.
Esmingas jis – apie kruviną krikščionybės atėjimą į pagonių žemes. Barstyčių miestelyje padovanojo nespalvotą kalėdinį atviruką, turbūt iš praėjusio amžiaus 7 dešimtmečio, mano tėvų laikų. Anksčiau mėgdavo tokius neryškius, pablukusius vieni kitiems siųsti.
Kiti būdavo šiek tiek paspalvinti: rusvai, žaliai, geltonai. Tomis spalvomis galima daug pasakyti tiems, kurie jaučia, kurie geba skaityti „tarp“. Dar ir užrašas „Gloria in excelsis Deo“.
Žmonės nemokėjo lotynų kalbos, bet žinojo, ką šis sakinys reiškia, gal klebonas kada pasakė, gal priminė – garbė Dievui aukštybėse. Pavarčiau, palaikiau rankose, reikės bičiulius Zarasuose pasveikinti. Skuodo rajone, Puokės kaime, užsikabarojau ant akmens, senokai norėjau.
Lietuvoje įspūdingi parametrai, įspūdingesnių neturime – 13,4 ilgio, 7,5 m pločio ir 3,6 aukščio. Plačiai matosi nuo jo Lietuva – stūkso platybėse ąžuolai, gyvena žmonės visur: Alizavoje, Naujajame Daugėliškyje, Aštriojoje Kirsnoje ir dar kitur, jungia keliai, gyvenimas virte verda, valandos skuba.
Tirščiau ir gausiau apie Vilnių: Lentvaryje, Riešėje, Vokėje, bet Lietuva visur, ne tik ten. Lietuva, kad ir kaip geltų, kaip besopėtų, tebėra Paneriuose. Ten taip pat tebėra „tarp“.
Nulipęs nuo akmens prisiminiau: Sušaukti bendruomenėn / Eucharistijos pavieniai daigai / Dykvietėse / (Ne)taikingai / Mokysimės būti / Abraomo šaknis / Atsiminę.
Iš vaikystės. Iš sodo ir iš laukų
Klausyti(s) kitų, bet neužmiršti savęs, vertinti tai, kas įgyta, patirta, tai artimiau, tai sava, tai lydi, to niekas jau nebeatims. Atplaukia, ataidi iš vaikystės. Dar gerokai iki advento pradžios užtrūkindavo karvę. Nebadavome, neskurdome, bulvių turėjome, bet pieno nebuvo. Namiškiai vis pasakodavo, kad tvartuose Kūčių naktį gyvulėliai kalbasi.
Nesulaukdavau tų vėlyvųjų valandų, užmigdavau, taip niekada jųjų kalbos ir negirdėjau. Bet palikdavo pažadą, kad mūsų Žaloji visą naktį mūks ir mažytį veršelį ankstyvą rytmetį iš netolimo miškelio prisišauks. Taip ir būdavo, jį mažą, dar visai tokį mažytį, ryte į tvartą nuėjęs surasdavau. Vadinasi, tikrai jau Kalėdos, į namus pagaliau sugrįžta pienas.
Gersiu pieno, godžiai gersiu daug pieno, vai, tai gyvensiu, vai, tai didelis augsiu, tai būsiu stiprus, uoliai mokysiuos, dar uoliau savo gyvulėlius auginsiu.
Aš pats auginau triušius ir pulką vištų, dar šunį, padėdavau seneliams prižiūrėti paršelius ir karvę. Patys užsiaugindavome, patys parduodavome, patys sveikai, gausiai, sočiai pilnais žandais valgydavome.
Gal ir baimės, tos didelės baimės tiek daug nebuvo, tik kasdieniniai ruošos reikalai, tik savieji laukai. Neužguldavo epidemijos, neapstodavo velniai, tokių reiškinių nežinojome, visai nepažinome, sutikę nebuvome, tokioms smulkmenoms papildomo laiko ir dėmesio visai neturėjome.
Dirbome dirbome sunkiai, nes gyventi, nes labai gyventi norėjome. Mūsų niekas neslėgė, mūsų niekas nebuvo prispaudęs, mūsų Kalėdos buvo lengvos ir šviesios. Norisi atsidusti aktorės Unės Babickaitės prisiminimų žodžiais: „Ir kokie laimingi tada buvom.“
Kad tik neužmiršus apeiti savųjų laukų. Gruodas, grubiai suversta žemė, aparta, slidi ir aštri toji žemė, bet sava, maisto mums dovanoja, reikia ją apeiti, kad ir slidinėjant, baisiausiai nelygu, žengi žingsnį ir nežinai, kaip bus.
Įsikimbu į didelę senelio ranką, į dar didesnių jo kailinių skverną, man būtina, man taip būtina eiti kartu.
Paskui trauksime į sodą, čia jau lygu ir šviečia namų langai. Apkabinsime obelis, paglostysime kamienus. Sakau, kaip gerai, kad yra tiek daug visokių medžių, kad mūsų gyvenimas ne tuščias, bet apkabintas.
Pripuolęs prisiglaudžiu prie savo „papinkos“ – mano obels, vai, daug obuolaičių kas rudenį ji sunokindavo. Kalėdos namie, užgimęs Jėzulis kažkur labai toli, Izraelyje, ir arčiau, Uliūnų bažnyčioje, o mes savo laukuose, namuose, sode, o mes tarp to „tarp“.
Taip ir liko visų svarbiausia man – apkabinti savo gyvulį, savo obelį. Tai iš vaikystės atėjo, pasiliko, niekur jau nebepasitrauks…
Iš skrynelės po stalu
Ar karas, ar maras, ar badas, ar dar kas nors, ypatingasis metų vakaras su savaisiais, mylimais, pasiilgtaisiais vis tiek ateis, turėtų ateiti. Tą vakarą pabūsime be baimės bičiuliškai, pabūsime savimi, reikėtų šitaip pabūti.
Sėdėsime kartu prie stalo, valgysime, žiūrėsime ir liesime vieni kitus, vieni kitiems ką nors iš širdies pasakysime.
Kaip čia išmokti nevaikyti vienas kito, negainioti, nesistumdyti susitikus, netramdyti kalbant ir dirbant, neprimesti savų įsivaizdavimų, jie nebūtinai teisingi, reikalingi ir svarbūs, laisvai alsuoti.
Prisiminiau Irenos Veisaitės knygą „Gyvenimas turėtų būti skaidrus“. Ji tai sakė, ji tai savo gyvenimu jau pasakė. Nedaug tereikėtų, tik stovėti ant savo žemės, tik kartais pažvelgti į dangų, kai pajusime, kad reikia pažvelgti.
Gležnas kūdikėlis Betliejuje. O taip kantriai ieško maisto, taip tvirtai siekia krūties. Balto pieno lašeliai ant jo kūnelio. Kruvinos pamuilės, kruvinos kruvinos pamuilės…
Atitekėjo iš tūkstančių bendraamžių Palestinos kūdikėlių kūnelių, mergyčių, berniukų, mažų, mažulyčių vaikelių, Erodo nužudyti įsakytų. Tas kraujas tą pieną nudažė, niekas nebepakeis nei skonio, nei spalvos.
Kuo kaltas vaikelis, kad jam šitaip… Kuo jis kaltas, kad jam taip buvo lemta užgimti. Kuo jis kaltas, kad bus jo gyvenimas toks – būti „tarp“ ir niekaip kitaip…
Vilės Leščinskienės nuotrauka