GERAŠIRDĖS ONOS GYVENIMO IR MEILĖS ISTORIJA

Ona Dalia Šlepetienė jaunystės, akademijos laikais.
Nuotrauka iš asmeninio pašnekovės albumo

Palėvenėlėje gyvenanti Ona Dalia Šlepetienė (Ženovienė) visuomet šypsosi. Pašnekovė teigė, kad tik optimistiška prigimtis jai padėjo iškęsti visus sunkumus, o ypač tada, kai pasirinko netradicinį visuomenėje smerkiamą gyvenimo būdą – gyveno su dviem vyrais.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Muzikantas ir šokėja

Su pirmu vyru Leonidu Ženovu O. D. Šlepetienė susipažino Žemės ūkio akademijoje. Abu buvo studentai. Ji – mokslinė agronomė-ekonomistė, o jis – miškininkas inžinierius. Leonidas taip pat buvo ir muzikantas, grodavo studentų šokiuose. Ona Dalia buvo gera šokėja, šoko liaudies šokių kolektyve, tad ir per studentų šokius mėgo šokti priekyje, arčiau muzikantų. Leonidas besišypsančią šokėją kaipmat įsimylėjo, bet užkalbinti pats nedrįso – juodu supiršo draugai.

„Susituokėme paskutiniame kurse, prieš skirstymus. Leonidas labai norėjo eiti paskui savo draugus muzikantus. Gavome paskyrimą į Kelmės rajoną. Svetimame krašte lengvai ir greitai pritapome. Mus, jaunus specialistus, žmonės šiltai priėmė, gerbė ir mylėjo.

Be darbo, kultūrinis gyvenimas mums abiem buvo labai svarbus. Iš karto pirmomis dienomis įkūriau vaikų liaudies šokių kolektyvą. Aš mokiau vaikus žingsnelių, o Leonidas akompanavo“, – apie metus, praleistus Žemaitijoje, pasakojo Ona Dalia.

Ona Dalia Šlepetienė visą gyvenimą šypsosi. Sakė, kad tik tai padeda įveikti gyvenimiškus sunkumus. „Gyvenimas yra duotas tik vienas, liūdesiui laiko nėra“, – tvirtino ji.
Autorės nuotraukos

Kad ir kaip svetur gerai sektųsi, pašnekovę vis vien traukė grįžti į gimtinę. Savaitgaliais, kai Leonidas grodavo restoranuose, vestuvėse ar kur kitur linksmindavo publiką, Ona Dalia jausdavosi vieniša, o kur beišeitum – viskas svetima, nemiela. Anot jos, labai trūko šeimos užnugario. Apsisprendimą grįžti lėmė ir tai, kad pašnekovės šeima gyveno ūkiškai, reikėjo pagalbos ne tik ūkio darbuose, bet ir prižiūrint ligos patale gulintį tėtį, tad pora iš Kelmės rajono persikėlė gyventi pas Onos Dalios tėvus, į Palėvenėlę. Čia rugsėjo mėnesį, kaip tik per Miškininko dieną, gimė ir pirmagimis sūnus, o po kelerių metų Ženovai susilaukė dar dviejų atžalų.

Kolūkių krizė palietė ir šeimą

Leonidas dirbo Kupiškio žemės ūkio valdyboje, miškininkystės skyriuje. Važinėdavo po kolūkinius miškus. Laisvalaikiu užsiėmė muzikine veikla. Ona Dalia, vaikams šiek tiek ūgtelėjus, įsidarbino kultūros srityje – Palėvenėlės kultūros namuose dirbo meno vadove, vėliau ir direktore. Taip pat dirbo Žaidelių mokykloje – organizuodavo įvairius renginius, vadovavo šokių kolektyvui.

„Aš buvau tokia labiau organizatorė, iniciatorė, o Leonidas man padėdavo įgyvendinti muzikinę dalį. Labai sekėsi organizuoti kolūkio renginius. Moters dienos šventė būdavo didžiulė, visas kaimo jaunimas sugužėdavo, ūždavome iki paryčių. Tokį pakilimą išgyvenome gal šešerius metus, vėliau kažkas atsitiko, būdavo sunku prisikviesti žmonių“, – prisiminė moteris.

Pasak Onos Dalios Šlepetienės, moterys yra stiprios – gali ir visus keturis namų kampus laikyti, tačiau ir vyrai turėtų tolygiai prisiimti atsakomybę už šeimą ir namus, užuot problemas skandinę alkoholyje.

Iš kultūros srities ji grįžo prie savo tikrosios profesijos – Žaidelių kolūkyje įsidarbino ekonomiste. Jai čia dirbti buvo gera, nes supo darbštūs, draugiški, geranoriški žmonės.

Deja, visa tai truko neilgai. Ona Dalia atvira – tuometinė kolūkių byrėjimo krizė palietė ir jos santuoką. Leonidas įniko į alkoholį. Netekusi darbo, ji nusprendė plėsti gyvulių ūkį, tuo pat metu jau buvo pradėtas statyti namo priestatas. Nebuvo, kas talkintų ūkio darbuose. Kaip tik tada į pagalbą atėjo netoliese gyvenęs suvirintojas Petras. Kartu dirbdami ir pamilo vienas kitą. Trauka buvo tokia stipri, kad nesustabdė net tai, kad abu turėjo šeimas.

Su antru savo vyru O. D. Šlepetienė apsigyveno naujame priestate, o pirmas vyras Leonidas pasiliko senajame, gyveno su Onos Dalios mama. Nei vyro iš namų išprašyti, nei pačiai iš ten su nauju vyru išeiti, mintis nekilo. Namai dideli, vietos visiems užteks. Buvo matyti, kad abu vyrai kibirkščiavo pavydu, tačiau kieme susitikę nesimušdavo.

„Pirmais metais buvo baisu ir į kaimą išeiti. Dažnas mane plūdo baisiausiais žodžiais. Pastebiu, kad kai šeima išyra, dažnai kaltina moterį. Kodėl ne vyrą? Manyčiau, kad vyrai turėtų prisiimti didesnę atsakomybę už šeimą, namus. Daugiau dėmesio reikia skirti žmonai, vaikams. Alkoholis griauna šeimą“, – tvirtino drąsiam žingsniui pasiryžusi moteris.

Mirus antram vyrui, Ona Dalia Šlepetienė liko gyventi su pirmu – Leonidu Ženovu. Leonido akys tebespindi, kaip įsimylėjusio vaikino.

Liko su pirmu vyru

Tik bėgant laikui pasirodė, kad ir antras vyras buvo ne ką mažesnis mėgėjas išgerti, tad O. D. Šlepetienei teko dviguba našta. Kuo toliau, tuo liūdniau – dažnėjo alkoholio sukeltos traumos, epilepsijos priepuoliai. Abu vyrus ištiko insultai.

Moteris teigė, kad nepaisant visko, abiem vyrais rūpinosi vienodai ir nė vieno labiau neišskyrė.

Prieš keletą metų mirė antras vyras Petras. Jau nebėra ir šimtametės Onos Dalios mamos, tad dideliuose namuose pašnekovė liko gyventi su pirmu vyru.

Leonido sveikata silpna, jis sunkiai vaikšto, tad Ona Dalia jam ir valgyti paruošia, ir apskalbia, ir nusiprausti padeda. Nereikia būti jokiu ekstrasensu, kad pastebėtum, kaip spindi Leonido akys, kai jis žiūri į savo buvusią žmoną, – tarytum įsimylėjusio vaikino.

„Nesistebiu, kodėl taip yra. Šitiek metų pragyventa. Kad ir išsiskyrėme, vis vien kartu gyvenome. Buvo to rūpinimosi, dėmesio, žmogiškumo. Stipresnis turi prižiūrėti silpnesnį. Štai ir dabar, greitai išvyksime į akademijos draugų muzikantų susitikimą, Leonidą lydėsiu.

Su Petru išgyvenau dvidešimt metų. Mirus antram vyrui Leonidas tikrai nesidžiaugė, nesišaipė. Matė, kaip man sunku“, – teigė O. D. Šlepetienė.

Baigdama pasakojimą ji pridūrė, kad abu vyrai, nepaisant alkoholio problemos, jai buvo labai geri. Ji tik patarė, kad jos istorijos pavyzdžiu geriau nesekti, pasimokyti iš svetimų klaidų. Moterys turi būti stiprios, nekentėti, nes gyvenimas yra duotas tik vienas.