Pakarklių kaimas yra Noriūnų seniūnijoje, Palėvenės parapijoje. Per kaimą eina Palėvenės–Oniūnų vieškelis. Nuo Kupiškio iki Pakarklių 8,5 kilometro. Šiandien didesnė šio kelio atkarpa yra patogus asfaltas, važiuojant per Siaurius. Tik nuo šio kaimo pasukus į kairę iki Pakarklių apie kilometrą reikės važiuoti žvyrkeliu. Nuo čia iki Noriūnų – 4 kilometrai.
Šiemet apsilankyti Pakarkliuose, juolab Girelėje, kur nė vieno žmogaus nebelikę, neplanavome. Tik gauta žinutė su fotonuotraukomis iš Gintautės Bakanavičienės, kad du išnykę kaimai – Pakarkliai ir Girelė – įamžinti pastačius paminklinį akmenį buvusiame Pakarklių kaimo centre, prie išlikusios Minkevičių sodybos, paskatino ten nuvažiuoti.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Subūrė tėviškėnus
G. Bakanavičienei apie paminklinio akmens Pakarklių ir Girelės kaimams atminti atidengimo šventę papasakojo to renginio dalyvės Živilė Minkevičiūtė-Samulienė, kilusi iš Pakarklių, ir Bronė Gurklytė-Granickienė, kilusi iš Girelės.
Prie paminklinio akmens Pakarklių ir Girelės kaimams ir jų žmonėms atminti sustojo šventės dalyviai, šiose vietose gimę, užaugę ir jų palikuonys.
Živilės Samulienės nuotrauka
Pasak jų, šiemet liepos 19 diena išeiviams iš Pakarklių ir Girelės kaimų buvo ypatinga ir labai svarbi. Tą dieną iškilmingai atidengtas paminklinis akmuo šiems dviem kaimams atminti. Prie akmens pritvirtintoje lentelėje surašytos abiejų kaimų gausiausių ir seniausių šeimų pavardės. Tokiu būdu siekiama pagerbti, įamžinti ir išsaugoti atmintyje išnykusius du kaimus, kurie istoriniuose šaltiniuose minimi nuo XVI a., ir iš tų vietovių kilusius žmones, kurių palikuonys plačiai išsibarstė po Lietuvą ir pasaulį.
Šios idėjos sumanytojas yra Algis Gurklys, užaugęs Girelės kaime, o dabar gyvenantis Biržuose. Jis iš visų pakraštėlių subūrė tėviškėnus į akmens paminklui paiešką. Ši iniciatyva labai palaikyta ir netrukus pavyko šiose apylinkėse rasti tam tikslui tinkamą akmenį.
Lentelėje, pritvirtintoje prie paminklinio akmens, iškaltos pavardės šeimų, nuo seno gyvenusių Girelės ir Pakarklių kaimuose.
Jį nuspręsta statyti Pakarklių centre, prie Minkevičių sodybos, kurią dabar vasarai įsirengęs sūnus Aloyzas Minkevičius. Darbai vyko taip pat bendruomeniškai, kas kuo galėjo, tas tuo prisidėjo. Vieni vežė akmenis pamatams, kiti kasė duobę, atvežė darbo priemonių ir kt. Žmonės nuoširdžiai dėkingi ūkininkui iš Siaurių Vidui Štrimaičiui ir jo sūnums, kurie atliko labai sunkų ir sudėtingą akmens pastatymo darbą.
Į paminklinio akmens atidengimo šventę buvo pakviesti iš Pakarklių ir Girelės kaimų kilę žmonės ir jų palikuonys. Akmenį atidengė du atstovai iš Pakarklių, Angelina Minkevičiūtė-Navarskienė, dabar gyvenanti Rokiškyje, ir Zenonas Zumbrickas, išlėkęs netoli, į Siaurių kaimą, bei du atstovai iš Girelės, Algis Gurklys ir viena iš seniausios kartos atstovių – Alfonsa Zumbrickaitė-Dzimidavičienė. Sugiedotas Lietuvos himnas, uždegtos žvakutės, sukalbėta malda ir tylos minute pagerbti mirę šių kaimų gyventojai, nusifotografuota, kad ateičiai išliktų šis garbingas momentas.
Šventės sumanytojas apžvelgė Pakarklių ir Girelės kaimų istoriją. Po paminklinio akmens atidengimo ceremonijos buvę kaimynai rinkosi pasivaišinti ir pasidalyti prisiminimais į Aloyzo Minkevičiaus sodybą.
„Smagu, kad į šį tėviškėnų suėjimą atvyko apie 40 žmonių, tarp kurių buvo ir jau devintą dešimtį baigiantys buvę kraštiečiai, jau minėta Alfonsa Zumbrickaitė-Dzimidavičienė iš Girelės kaimo, dabar gyvenanti Panevėžyje, ir anuomet buvęs garsus kaimo siuvėjas Jonas Garbauskas, gyvenantis Alytuje. Prie akmens prisiminta, pasvajota ir net sukurtos naujos tradicijos – kai kažkas iš likusių šio kaimo žmonių iškeliaus į Amžinybę, prie akmens bus uždegta žvakelė.
Šventės dalyviai viliasi, kad gal kada nors prie to akmenėlio sustos ir jų vaikai ar anūkai, gal kažkam nors dalelė brangios jų tėvų, senelių ir prosenelių tėviškės istorijos išliks atmintyje, nepaisant laiko tėkmės keičiamo jos įvaizdžio. Po renginio gimė mintis prie paminklinio akmens pasodinti ąžuoliuką. Tai būtų dingstis kitam tėviškėnų suėjimui. Juk reikia vėl naujo susitikimo“, – kalbėjo G. Bakanavičienės pašnekovės.
Čia geriausi kurortai
Eugenija Minkevičienė papasakojo apie uošvius ir gyvenimą buvusioje jų sodyboje.
Į Pakarklius nuvažiavome rugpjūčio pabaigoje ir apsilankėme Minkevičių sodyboje. Apie savo uošviją papasakojo tą dieną sodyboje buvusi Eugenija Minkevičienė. Su ja pasivaikščiojome ir po erdvų šių namų kiemą, kur tebeauga senųjų šeimininkų sodintos obelys, šimtametę praeitį mena klėtelė ir akmeninės ūkinio pastato sienos, jo griuvėsių likučiai.
Eugenija papasakojo, kad čia gyveno Emilija ir Antanas Minkevičiai.
Jiedu turėjo keturis vaikus. Du sūnūs, Bronius ir Albertas, mirę. Dukra Angelina gyvena Rokiškyje, o sūnus Aloyzas, jos vyras, po tėvų mirties tvarko ir prižiūri tėvų sodybą.
Minkevičių sodybos kryžius Pakarkliuose.
Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotraukos
Prie Marnakos upelio, šiek tiek toliau nuo šios sodybos, kadaise buvo A. Minkevičiaus tėvų dūminė gryčiutė. Netoli gyveno ir daugiau šios giminės atstovų. Vienų pavardė buvo Minkevičiai, o kitų Monkevičiai. Aplink plytėjo jų žemės. Uošviai, rodos, turėjo apie 17 hektarų žemės.
Vietoj sudegusio tėvų namo Aloyzas Minkevičius pasistatė naują būstą.
„Gyvename Panevėžyje, bet nemažai laiko praleidžiame ir Pakarkliuose. Per karantiną ypač pajutome šios sodybos privalumus. Čia grynas oras, ramybė. Sodyboje gyvename ne tik per vasarą, bet atvažiuojame ir žiemą.
Kaime apsčiai visokių darbų. Sodiname daržus, tvarkome aplinką. Dažnai sulaukiame svečių. Draugai, pažįstami iš miesto atvažiuoja. Vaikai nelabai turi laiko dažnai lankytis, užsiėmę savais reikalais. O mums čia gera. Abu su vyru esame kaimo vaikai. Tik aš ne iš šio krašto. Tai kaimas mus labai traukia“, – pasakojo Eugenija.
Emilijos Minkevičienės palikimas austinės lovatiesės. Jos marti Eugenija apgailestavo, kad daug senų namų apyvokos daiktų sudegė per kilusį sodyboje gaisrą.
Ji prisiminė, kad vyro mama Emilija buvo labai veikli, savo krašto patriotė, uoli katalikė, tretininkė. Įvairias šventes Palėvenės bažnyčioje organizuodavo. Ji buvo kilusi iš turtingos šeimos nuo Geležių (Panevėžio r.). Matyt, tikėjimas Emilijai padėjo ištverti dviejų dar palyginti jaunų sūnų mirtį, gaisrą sodyboje.
Vyro tėvas Antanas buvo ramesnio būdo, bet labai apsiskaitęs, mokėjo pajuokauti. Jis anksti pasiligojo. Tad sunkiausia ūkio našta gulė ant jo žmonos pečių. Jai atvažiuodavo patalkėti sūnūs. Emilija vyrą pergyveno apie 15 metų. Abu senieji Minkevičiai palaidoti Palėvenės kapinėse. Jų giminę pratęsė ne tik keturi vaikai, bet ir 11 anūkų ir jau 10 proanūkių.
Gražus Minkevičių kaimiško būsto interjero fragmentas.
„Uošvienė iki pat paskutinės savo gyvenimo akimirkos nenorėjo išsižadėti ūkio. Kai dukra ją gyvenimo pabaigoje pasiėmė pas save, tai į sodybą buvo įleisti gyventi žmonės, kurie prižiūrėjo gyvulius. Uošvienė vasarą atvažiuodavo čia pasibūti su vaikais. Vėliau kilo gaisras ir uošvių namas sudegė.
Kai jau nebebuvo gyvų vyro tėvų, pradėjome sodybą tvarkyti. Iš pradžių, kol ant senųjų namo pamatų statėme naują namą, glaustis teko klėtyje. Dar norėtume ir klėtį atnaujinti, bet viską darant tik iš algų, savo rankomis, atnaujinimo procesas užtrunka.
Eugenijos Minkevičienės įrengti gėlynai.
Be to, yra ir kitų neatidėliotinų darbų. Tai vasarą nuolatinis žolės pjovimas, daržų, gėlynų ravėjimas. Rudeniop daržo ir sodo gėrybių dorojimas, atsargų žiemai ruošimas. Vaikai mums papriekaištauja, kodėl dušo neįsirengiame, kodėl niekur toliau nenorime išvažiuoti pailsėti, bet mums ir pirtelės nusiprausti užtenka, ir geriausi kurortai čia. Žinome, nes anksčiau esame ir svečiose šalyse lankęsi“, – tvirtino pašnekovė.
Atminties kodas
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas rašo, kad Pakarklių kaimas tikriausiai susiformavo XVI a.
1620 metais kaimas minimas kaip Pamarnakių-Palėvenės dvaro valda, kurią įsigijo kartu su dvaru Martynas Počobutas. Nuo 1641 metų kaimas minimas Kupiškio bažnyčios santuokų metrikų knygoje, nuo 1681 m. – Palėvenės bažnyčios metrikų knygose.
1795 metais kaime, kuris priklausė Pamarnakių dvarui, po Tiškevičienės likusiam Oginskiams, buvo Kazio Kunelio, Andriaus Jankūno, Kazio Vaičiūno, Motiejaus Legeikos, Jokūbo Monkevičiaus, Motiejaus Monkevičiaus, Tomo Monkevičiaus dūmai (ūkiai). 1820 metais kaime buvo 45 gyventojai.
Po baudžiavos panaikinimo I ir II Pakarklių kaimai (juos skyrė Marnakos upelis) gavo skirtinės žemės iš Pamarnakių dvaro savininko Tūros.
1861–1919 metais priklausė Subačiaus valsčiaus Palėvenės seniūnijai. 1903 metais kaime buvo 72 gyventojai. 1915 metais einant frontui rugpjūčio 3 dieną Pakarkliai sudegė. 1919–1950 metais kaimas priklausė Kupiškio valsčiaus Buivėnų seniūnijai. 1921 metais Pakarkliai vėl nukentėjo nuo gaisro. 1923 metais kaime buvo 12 ūkių, 66 gyventojai. I Pakarklių kaimą į vienkiemius 1922 metais išskirstė matininkas A. Barzdenis, II Pakarklių kaimą 1928 metais – privatus matininkas Petras Strepekas.
I Pakarklių kaime rasta 110,14 ha žemės. Ji išdalyta šiems ūkininkams: Jono, Bronės, Onos ir Albino Kubilių bei Efemijos Kubilienės (16,94 ha), Antano Minkevičiaus (9,31 ha), Jurgio Minkevičiaus (11,91 ha), Jono Zumbricko ir Magdės Kubiliūtės (13,92 ha), Ambraziejaus Garbausko (28,45 ha), Adomo Kurulio (29,27 ha), Stasio, Jono ir Vinco Vaitonių (0,69 ha), Kazio Kurulio (0,03 ha) šeimoms.
II Pakarklių kaime rasta 75,15 ha žemės. Ji išdalyta šiems ūkininkams: Antano Minkevičiaus, (17,44 ha), Domo ir Prano Jėčių (19,58 ha), Antano Jėčiaus (6,49 ha), Petro Vaitonio ((31,02 ha), Barboros ir Vinco Legeikų, Marės ir Valerijos Legeikaičių (0,60 ha) ūkiams. Abiejose kaimo dalyse iš viso buvo 195,46 ha žemės.
1942 metais kaime minima daugiau ūkių, nes prie Pakarklių prisirašė ir dalis Girelės kaimo ūkininkų: Jonas Garbauskas, Kostas Minkevičius, Danielius Minkevičius, Leonas Minkevičius, Antanas Minkevičius, Antanas Jėčius, Pranas Jėčius, Domas Jėčius, Jonas Zumbrickas, Jonas Vaitonis, Petras Vaitonis, Barbora Legeikaitė, Antanas Jonuška, Antanas Pišnius, Stasys Zumbrickas, Adomas Kurulis. Iš viso 70 gyventojų.
1959 metais Pakarkliuose buvo Jono Zumbricko, Jono Garbausko, Kazio Kurulio, Jono Kurulio, Kosto Minkevičiaus, Stepono Minkevičiaus, Karolinos Vaitonienės, Petro Zumbricko, Petronėlės Jėčienės, Prano Jėčiaus, Antano Jėčiaus, Leono Minkevičiaus, Barboros Legeikaitės, Vytauto Kurulio, Antano Minkevičiaus, Antano Pišniaus, Broniaus Vaitonio, Jono Minkevičiaus namų ūkiai. Iš viso 67 gyventojai.
1954–1963 metais kaimas priklausė Palėvenės, vėliau Noriūnų apylinkei. 1950–1975 metais – Aukštaičių, o 1975–1992 metais Byčių kolūkiams. Vykstant melioracijai sunyko. 1979 metais čia buvo 29 gyventojai, 1989 metais – 2 gyventojai.
1935 metais užrašyti šie vietovardžiai: Krūmas ant kalnelio (ariamoji žemė), Mornaka, Pamornakis (pievos), Didžioji bala, Kulys, Šilelis, Vištakoja (balos), Dugniškiai, Beržytė (krūmai), Marnaka, Kūdrelė (upeliai), miškas-ganykla Eglynas.
