Ramūnas Čičelis
Žurnalistas, rašytojas
Neseniai, prasidedant naujiems mokslo metams, rugsėjo 1-ąją, minėjome Mokslo ir žinių dieną. Daugelio žmonių paklausus, kas yra mokslas ir žinios, atsakymai būtų patys įvairiausi, nors, atrodo, klausiame savaime suprantamo dalyko.
Reikalas toks, kad „savaime suprantamos“ tiesos Vakarų pasaulio visuomenėse tapo anaiptol ne suprantamos maždaug nuo XX amžiaus šeštojo dešimtmečio, kai politikoje, kultūroje, mene ir socialiniuose santykiuose įsivyravo postmodernistinė mąstymo paradigma.
Ja, pirmiausia, siekta iškonstruoti daugelį ilgus šimtmečius žmonėms įprastų mąstymo klišių. Daugelio pasaulio reiškinių jau nebuvo galima įvardyti vienu teiginiu, taisykle, dėsninga formuluote – žmogus tapo abejojantis dėl visko, kas yra jo, visuomenės ir pasaulio gyvenime. Konkrečios gamtamokslinės, fizinių mokslų ir, jau labai aišku, humanitarinių mokslų žinios tapo daugiareikšmės, priklausomos nuo interpretacijų gausos ir pačių žmonių, kurie bando suprasti save ir aplinką.
Kas nors galėtų sakyti, kad mąstantis žmogus visais laikais buvo abejojantis, bet nepaneigiama yra tai, kad dar prieš tris šimtmečius dėl daugelio tikrovės dėsningumų, kartais net dėl ideologinės prievartos, žmonija susitardavo lengviau, nes dominavo švietėjiškos idėjos, kuriomis buvo akcentuojamas konkretus žinojimas, o ne iš jo vėliau atsirandantys pasakojimai apie tas konkrečias žinias.
Nepaisant to, jog daugeliu atvejų sutariama, kad vienos tiesos nėra ir negali būti, Vilniaus universiteto studentus, būsimus žurnalistus, profesoriai moko apie objektyvumą ir ne daugiau nei dvi tiesas, kai kalbame apie faktus. Antra vertus, bet kuris ir šiais metais studijas aukštojoje mokykloje pradėjęs studentas tikriausiai išklausys filosofijos įvado paskaitas, kuriose bus kalbama apie tiesos daugialypį pobūdį.
Taigi, būsimieji žurnalistai yra savotiškai apgaunami ir tuo netrunka įsitikinti, kai prireikia dirbti konkretų darbą redakcijose: visų faktų nepateikia jokia žiniasklaidos priemonė, neišvengiama tampa subjektyvi faktų atranka; be to, interneto leidiniuose, laikraščiuose, radijo laidose ir televizijų programose dažniausiai transliuojamos tikrai ne „objektyvios“ žinutės, o subjektyvios pačių žurnalistų ar jų pašnekovų nuomonės.
Taigi, tie, kurie universitete dar atrodo kaip tiesos saugotojai ir skleidėjai, netrukus tampa tokiais pranešėjais, kurie siekia informacijos vartotojui įsiūlyti prekę, paslaugą ar tam tikrą požiūrį į tikrovę, vertybes. Žinios išsiskaido ir išsiskleidžia niekieno neprognozuojamais keliais ir būdais, todėl vientisas žmonių žinojimas tampa sunkiai įmanomas.
Būtent dėl šio dėsningumo niekas šiandien nesutaria, ar koronavirusas yra epidemiologinis, ar ir politinis reiškinys, – konkrečiais atvejais, tikrovė tampa sunkiai aprėpiama ir analizuojama, nes ji mums yra vis gausiau ir gausiau prieinama. Kuo daugiau duomenų, tuo daugiau prieštaringumo, požiūrių įvairovės ir skirtingų vertinimų.
Kai niekas apie pasaulio reiškinius nežino nieko tikslaus, juos suvokti imame gandų forma. Netikros žinios pasaulio žiniasklaidos praktikoje nėra naujas reiškinys, tačiau mūsų dienos turi vieną specifinę ypatybę – šiandien dominuojanti medija yra telefonas ir socialiniai tinklai, kasdien siūlantys gausybę labai fragmentiškų ir nenuoseklių teiginių apie politiką, socialinę sritį ar kultūrą.
Visuomenės, kurios atpranta nuo ilgesnių rašytinių tekstų, jau turi ir sakytinio teksto suvokimo problemų. Pavyzdžiui, Lietuvoje yra tam tikra dalis informacijos vartotojų, kurie neskiria parlamente svarstomų įstatymų nuo jau priimtų ir įsigaliojusių teisės aktų. Panašių atvejų daug ir vis gausėja, todėl nemažai žmonių gyvena jau ne tiesos ar žinių, o gandų tikrovėje.
Kai žmonės nesutaria net dėl to, kad mūsų planeta yra apvali, kai žinios jau nebėra vertybė (juk kaip sumenko erudicijos svarba ir reikšmė per pastaruosius dešimtmečius), kai svarbiau žinoti ne apie tikrovę, o apie tai, kur surasti žinias apie ją, klausiu savęs, kokia yra individo ir visuomenės žinojimo ateitis.
Vieną iš turbūt daugelio atsakymų yra parašęs filosofas Arvydas Šliogeris knygoje „Bulvės metafizika“ ir kituose savo veikaluose: ką nors tiksliai žinoti galime tik apie tai, ką rankomis pasiekiamu atstumu užčiuopiame pirštais, ką matome ir girdime ne televizijos ar radijo eteryje, o nuo žiniasklaidos nepriklausančioje savo gyvenimo aplinkoje.
Mąstytojas pratęsia svarstymus apie žinojimą, įvardydamas ir kitą žmogaus juslėmis gaunamą informaciją. Iš A. Šliogerio teorinio ir praktinio svarstymo kyla mintis, kad tikrai dalykus žinantis asmuo šiandien geriausiai jaučiasi vienkiemyje, kur netrikdo nei tiesų pliuralizmas, nei melas apie tikrovę, nei gandai.
Tokiam žmogui nepaneigiama, visų pirma, yra tai, kad jis pats gyvena. Tie, kas, lyg laidukais, jungiasi prie medijų ir masinio šurmulio, gyvenimo pabaigoje tikriausiai nė nesupras, kad apskritai gyveno.
Žiauri, bet neišvengiama tiesa, kurią patvirtina ir Vakarų literatūros klasika, pavyzdžiui, Hermano Hesse’s romanas „Stiklo karoliukų žaidimas“ – dienų pabaigoje gyvenimą bus laimėję tie, kurie dabar iš inercijos vis dar vadinami autsaideriais. Tai bus tie, kurie netrokšta būti dėmesio centre, neturi galios alkio, nesusvarbina materialinės padėties, todėl apie tikrovę žino nepaneigiamus ir neabejotinus dalykus ir nemeluoja patys sau.
Rasos Čepaitės asociatyvi nuotrauka
