Kuo skiriasi palaimintieji nuo šventųjų? Kaip reikia nugyventi gyvenimą, kad taptum vienu iš jų? Į šiuos ir kitus klausimus atsakė Subačiuje, naujai atidarytoje parapijos namų salėje, lankęsis kunigas, bažnytinės teisės licenciatas Vitalijus Kodis.
Panaudodamas vaizdinę medžiagą, jis išsamiai ir detaliai pristatė kunigo Alfonso Lipniūno (1905–1945) gyvenimo kelią, dvasinę veiklą bei kankinystę.
Vilė LEŠČINSKIENĖ
Po mirties – teisiniai procesai
2018 metais kunigas V. Kodis Panevėžio vyskupo Lino Vodopjanovo dekretu buvo paskirtas Dievo tarno kunigo Alfonso Lipniūno beatifikacinės bylos postulatoriumi. Beatifikacinė byla yra teisinis procesas, o postulatorius, šiuo atveju kunigas V. Kodis, atstovauja ieškovui. Šiuo metu yra vykdomas tyrimas dėl Dievo tarno kunigo Alfonso Lipniūno gyvenimo, kankinystės, taip pat dėl kankinystės garso ir dėl patiriamų malonių per Dievo tarno užtarimą.
Visi šventieji ir palaimintieji, dorai nugyvenę gyvenimą, po mirties neišvengiamai praeina teisinį procesą. Metų metus, tiek kiek reikia, išsamiai tiriama mirusiojo praeitis, kol galiausiai nusprendžiama suteikti asmeniui šventojo statusą ar ne. Į šį procesą įsitraukia ne tik teisininkai, bet ir istorikai, teologai ir jei yra būtina – kitų sričių atstovai.
Anot kunigo V. Kodžio, palaimintasis yra tas, į kurį galima melstis tam tikroje teritorijoje, o štai šventųjų užtarimo galima melsti visame pasaulyje. Pavyzdys – Šv. Motina Teresė. Kalkutos Motina Teresė, viena žinomiausių ir labiausiai pamiltų mūsų laikų šventųjų, buvo nepaprasta moteris: nepaisydama gilių dvasinių abejonių ir tikėjimo krizės naštos, ji gebėjo savo asmenyje suderinti maldą, mąstymą ir nuoširdžiausią rūpinimąsi pačiais vargingiausiais žmonėmis. Motina Teresė, praėjus šešeriems metams po mirties, popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbta palaimintąja, o prieš ketverius metus popiežiaus Pranciškaus paskelbta šventąja.
Pasirinko tiesos kelią
Savo gyvenimą Dievo tarnystei paaukojęs kunigas A. Lipniūnas kilęs iš gausios šeimos – gimė Talkonių kaime, prie Pumpėnų. Nuo mažens buvo idealistas, jautė pašaukimą tarnauti Dievui. Nepalaužiamą tikėjimą paliudijo kankinio mirtimi.
A. Lipniūnas kunigų seminariją baigė būdamas dvidešimt penkerių. Tais pačiais metais jis paskirtas Panevėžio vyskupijos jaunimo kapelionu.
Kunigas A. Lipniūnas buvo įsitraukęs į ateitininkų veiklą. Jo bute vykdavo ateitininkų susirinkimai. Jis daug mokėsi, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, miegodavo tik po 3–4 valandas per parą.
A. Lipniūnas gyveno ir Vilniuje. Ten jis išgarsėjo savo drąsiais, atvirais ir teisingais pamokslais.
Nepaisant to, A. Lipniūnas buvo perdėm kuklus. Laikė save beraščiu, nors mokėjo ne vieną užsienio kalbą. Daug skaitė, mokėsi, kasdien rašydavo dienoraštį. Niekuomet nenustojo gilintis į teologiją, įgijo teologijos licenciato laipsnį. Kunigas išdrąsėjo išvykęs į Paryžių. Grįžęs 1941 metais įkūrė Laisvės fondą. Ši organizacija rūpinosi neturtingais studentais ir profesoriais. Kunigo V. Kodžio teigimu, net keli liudininkai atsimena, kad A. Lipniūno butas atrodė kaip labdaros sandėlis.
Kunigui A. Lipniūnui visų tautybių žmonės buvo lygūs. Jis nepritarė tiems, kurie naikino žydus ar prie to prisidėjo. Savo pamokslų metu nevengdavo pasisakyti šia tema.
Dėl savo drąsos A. Lipniūnas nepatiko nei naciams, nei sovietams. Kunigas sakydavo, kad Lietuvos jaunimo niekas nepapirks stoti į jų kariuomenę, turėjo jo idėjas palaikančių būrį.
Kunigą A. Lipniūną bandyta įvairiai nutildyti. Jis ne kartą buvo tardytas, sulaikytas, o bute buvo atliktos kratos neturint jokio leidimo. Nepaisant persekiojimo, jis nenutraukė ateitininkų veiklos.
1943 metais A. Lipniūnas suimamas. Apie jam gresiantį pavojų kunigą perspėjo ir pats kunigų seminarijos rektorius, tačiau tai A. Lipniūno neišgąsdino. Priešingai – rektorius buvo nebe pirmas, jam apie tai pranešęs. A. Lipniūnas drąsiai, pasitikėdamas Dievu, nebėgo nuo savo likimo.
Koncentracijos stovykloje
Kunigas nepasinaudojo galimybe pabėgti ir netgi buvo pasiryžęs paaukoti savo gyvybę. A. Lipniūnas buvo ištremtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, dabartinėje Lenkijos teritorijoje, prie Gdansko. Į šį pragarą žemėje buvo patekę beveik penkiasdešimt Lietuvos inteligentų.
Kentėdamas badą, smurtą ir daugybę kitų blogybių, A. Lipniūnas sugebėjo išlikti nepalaužiamas. Tapęs Štuthofo koncentracijos stovyklos kapelionu jis rizikuodamas savo gyvybe sukūrė slaptąją parapiją. Slaptai, degtukų dėžutėse kunigas dalydavo komuniją, klausydavo išpažinčių. A. Lipniūnas atleido netgi jį sumušusiam koncentracijos stovyklos žiauriajam budeliui Kozlovskiui, meldusiam kunigo atleidimo.
„Jei nusidėjėliai atsiverčia, tai ženklas, kad visa tai yra antgamtiška, stipru, tikra“, – sakė kunigas V. Kodis.
1945 metais sausį įvyko koncentracijos stovyklos evakuacija. Vadinamasis mirties kelias truko tris mėnesius. Kaliniai brido per pusnis esant dideliam šalčiui. Kaliniai neturėjo šansų pabėgti – juos akylai stebėjo prižiūrėtojai. Tačiau net ir kelyje kunigas A. Lipniūnas sugebėjo aukoti slaptas šv. Mišias. Jis netgi sukūrė maldą, kurią kasdien kalbėdavo lietuviai kaliniai. Iki pat mirties, kęsdamas nepakeliamas sąlygas, jis neišsižadėjo tikėjimo.
Garsas apie A. Lipniūno kankinystę sklido dar jam gyvam būnant, žmonės statė jam paminklus, laikė jį kankiniu – melsdavosi, prašydami užtarimo.
Kunigo gyvybė užgeso 1945 metais Lenkijoje, Pucko miestelio ligoninėje, susirgus dėmėtąja šiltine ir plaučių uždegimu. Palaidotas Pucko kapinėse.
1989 metais kunigo A. Lipniūno palaikai, artimųjų iniciatyva ir tuomečio katedros klebono monsinjoro Juozapo Antanavičiaus rūpesčiu, iškilmingai buvo perkelti į Lietuvą ir rugsėjo 12 d. palaidoti Panevėžio katedros šventoriuje.
Pucko miestelio kapinėse iki šiol yra prižiūrima kankinio kapavietė. Žmonės toje vietoje meldžiasi tikėdami, kad ten pasilikusios šventos A. Lipniūno dulkės.
1993 metais vienai iš Panevėžio miesto progimnazijų suteiktas kunigo A. Lipniūno vardas.
2006 metais kovo 28 d. iškilmingomis apeigomis Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje pradėtas Dievo tarno kunigo A. Lipniūno paskelbimo palaimintuoju procesas.
