Reta matyti žmogų, kurio visas gyvenimas paskirtas idėjai. Toji idėja – lietuvybė. Lietuvybė išeivijoje, Amerikoje, toli nuo Lietuvos ir dar tais laikais, kai Lietuva gyveno Maskvos rankose, ir niekas nežinojo, kiek tai truks, kuo baigsis. Taip reta matyti lietuvybę iš meilės, širdies kūrinį, kuris nekaupia turtų, garbingų pareigų, šlovės, negarantuoja asmeninės gerovės.
Ada DVARIONAITĖ
Retas žmogus
Kupiškio etnografijos muziejuje šį antradienį lankėsi toks retas žmogus, Gintaras Karosas. Girdėtas šis vardas, kaip ir jo įsteigti vardinis paramos ir „Vyčio“ fondai. Žinome, kad išeivijoje puoselėta lietuvybė, plėtota jaunimo veikla, organizuota lietuviška spauda ir spaudinių leidyba. Mums dabar rodos, kad visa tai ten vyko savaime, taip turėjo būti, nes jie juk buvo laisvi.
Dabar tai jau tolima praeitis, visa iš tų laikų, kai nebuvo kompiuterių, interneto, kai mes čia, Lietuvoje, jau beveik buvome apsipratę su sovietine lietuvybe, beveik praradę jos suvokimą, užmiršę prasmę. Tada ten buvo tikrieji išlikę Lietuvos ženklai. Ir buvo žmonių, kurie tikėjo, kad jų reikės kada nors, anksčiau ar vėliau.
Parodoje – Gintaro Karoso sukurti Vyčiai ir kiti tautiniai simboliai, patriotinių renginių reklaminė atributika, nuotraukos, iliustracijos, lipdukai, marškinėliai, spaudos iškarpos, lankstinukai, brošiūros.
Tie ženklai, tautiškos kultūros simboliai, įprasminantys Lietuvos praeitį ir istoriją, liudijantys Amerikos lietuvių pastangas išlaikyti lietuvybę kuo ilgiau, padėti Tėvynei išsilaisvinti, atgauti okupuotiesiems savigarbą ir tautos istorinę atmintį – dabar sudėti į patriotinės simbolikos, ženklų ir spaudinių parodą, o ši paroda keliauja per Lietuvą. Dabar ji Kupiškyje, bus muziejuje iki rugpjūčio 23 dienos.
Ši dovana tikra staigmena, nes, pasirodo, tautiškieji simboliai Vyčiai, Geležiniai vilkai, tautinių motyvų plakatai, įvairūs reklamos ženklai atsirado ne patys savaime, nėra kolektyvinė kūryba, o turi savo kūrėjus, idėjų autorius. Tai Gintaras Karosas ir jo jaunystės bičiuliai žurnalistai Romas Sakadolskis, Mykolas Drunga, Benius Gudelis. Ir buvo dar daug kitų bendražygių, tik jiems sutelkti reikėjo pasišventusiųjų tokiai idėjai.
Lietuvybė nurungė politinę karjerą
Renginį vedė Vilija Morkūnaitė, suteikusi parodai savitą prasminį kontekstą, įtraukusi žiūrovus į asmeninių kultūrinių patirčių palyginimus, atkreipusi dėmesį į kultūros ženklų ir simbolių suvokimo ypatumus. Vedėjos taiklios pastabos nudžiugino svečią, itin nuoširdžiai ir atvirai bendravusį su auditorija.
Bostone gyvenantis G. Karosas turėjo galimybių jaunystėje atsidėti politinei karjerai, nes baigęs viešojo administravimo mokslus, sėkmingai dirbo gubernatoriaus administracijoje, turėjo galimybių kandidatuoti nuo Respublikonų partijos į Masačiusetso valstijos atstovų rūmus. Buvo išrinktas delegatu prezidento Ričardo Niksono rinkimų kampanijoje.
„Lietuvybės veikla man visada buvo svarbiausia. Mama norėjo, kad būčiau smuikininkas, tėvas sakė, kad geresnė inžinieriaus profesija, bet nieko iš manęs neišėjo. Groti išmokau (net septyniais instrumentais), smagiausia buvo lietuvių jaunimo susibūrimuose akordeonu ar gitara pagroti, taip visus suburti.
Buvau skautas, nuo mažumės vis tarp lietuvių, mačiau, kaip jaunimas tolsta nuo gimtų šaknų, amerikonėja. Negalėjom to leisti, ėmėme rengti išvykas per valstijas, burdami išeivius“, – pasakojo svečias.
O kaip jaunus žmones sudominti, kaip atkreipti visuomenės dėmesį? Pasak G. Karoso, dirbdamas politinėse rinkimų kampanijose, įsitikino, kokią didelę galią turi reklamos simboliai, koks galingas ženklų psichologinis poveikis. Nereikia storų knygų, ilgų kalbų, bet svarbu tinkamoje vietoje padėti mažą akcentą, lipduką, plakatą, trumpą šūkį.
Taip ne kartą yra pagelbėjusios tautiškai apsirengusios gražios lietuvaitės, nešinos tautiniu užrašu. Ir štai tas užrašas atsiduria prezidento Ronaldo Reigano rankose. Taip pasklinda svarbi žinia – reklama, spalvingi neįprasti jaunimo drabužiai sudomina spaudą, televizijas, taip lietuviškos aktualijos patekdavo į pasaulio galingųjų akiratį.
To Lietuvai reikėjo laukiant išlaisvinimo, to reikėjo siekant pripažinimo kilus Sąjūdžiui ir jau atkūrus šalies nepriklausomybę.
Renginį vedė Vilija Morkūnaitė. Gintaras Karosas pasidžiaugė erdvia ir šviesia parodų sale bei smalsiais kupiškėnais.
Autorės nuotraukos
1971 metais G.Karosas su bičiuliais suorganizavo „lietuvišką ekspresą“ po Amerikos ir Kanados lietuvių bendruomenes, nuvažiavo 15 tūkst. mylių per 80 dienų, sudarė jaunimo sąrašus, išplatino įvairios tautinės atributikos, lipdukų, literatūros. Leido „Lietuvių jaunimo“ žurnalą, buvo jo redaktorius. Per savo įkurtas firmas Bostone „Baltic Enterprises“ ir „Baltic Associates“ telkė lietuvių menininkus, platino jų kūrybą, spausdino anglų kalba su Lietuva susijusią pažintinę literatūrą. Nuolat rūpinosi, kad tik neužmirštų pasaulis apie rusų okupuotą, o vėliau ištrūkusį laisvėn gimtąjį kraštą.
Ką G. Karosas gali vadinti gimtuoju kraštu? Jis gimė pakeliui į Ameriką, perkeltųjų asmenų, vadinamųjų dipukų stovykloje Vokietijoje. Ir dabar sakė neturintis dar lietuviško paso, nes kliudo biurokratiniai reikalai, esą, tėvai nebuvo oficialiai susituokę…
O jo nuopelnai Lietuvai, ar išimties tvarka Prezidentas negalėtų tos problemos išspręsti?
To klausė susirinkusieji muziejaus parodų salėje. Svečias nusišypsojo, esą, žinot, kaip būna… Paklaustas, kaip už savo patriotinę veiklą yra Tėvynės apdovanotas, gal turi ordinų, medalių, irgi tik nusišypsojo. Tegu rūpinasi tie, kam tai rūpi.
G. Karosas turi svarbesnių reikalų, sakė norintis, kad ši paroda dar pakeliautų po Lietuvą, po lietuvių bendruomenes užsienyje. O jis pats planuoja keliones po pasaulį, gal dar kai ką norėtų išspausdinti, nes tiek įdomių dalykų yra aplinkui. Dar sakė, gal grįšiąs ir Kupiškin, nes bene 1982 metais Kupiškyje nufilmavo siužetą vietos mokykloje apie jaunimo muzikavimą. Tik reikia tą siužetą atrasti tarp gausios Lietuvoje filmuotos medžiagos.
„Jūs čia nežmoniškai gražiai gyvenat, žinokit, dabar jau daug žmonių iš užsienio nori čia sugrįžti, čia mieliausia būti“, – sakė svečias, parodos organizatoriams bei rajono merui įteikęs dovanų – paveikslų, marškinėlių, savo parengtų leidinių.
