Uogšilys – Šimonių seniūnijos ir parapijos kaimas. 1 kilometras į pietus nuo Šimonių, Šimonių girios šiauriniame pakraštyje. Gretimi kaimai – Juodžiūnai, Margavonė, Šimonys. 2011 metais Uogšilyje gyveno 11 žmonių. Šimonių seniūnijos duomenimis, šiuo metu čia savo gyvenamąją vietą yra deklaravę 4 gyventojai.
Iš Šimonių Uogšilio link reikia važiuoti Balos gatvele. Už paskutinio šios gatvelės namo atsiveria vaizdas į pamiškę su kelių sodybų kontūrais.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Pažintis su vairuotoja profesionale
Pirmuose dviejuose Uogšilio kiemuose žmonių neradome. Trečioje sodyboje duris pravėrė Jadvyga Stalionienė. Moteris čia su vyru Juozu atsikraustė iš Kupiškio prieš dvidešimt ketverius metus. Vyras mirė prieš šešerius metus. Sodybą pirko iš Jono Moskevičiaus.
Jadvygai Stalionienei patinka gyventi Uogšilyje.
„Kas tik čia atvažiuoja, visi sako, kad jaučiasi kaip kurorte. Miškelis, smėlynai, tyras oras, ramybė. Dėl to ši vieta ir man patiko. Kupiškyje gyvenome Kapų gatvėje. Kai išėjau į pensiją, su vyru dairėmės ramesnės vietos nei mieste gyventi. Esu kilusi iš Viešintų, tai mane ir sudomino skelbimas apie parduodamą sodybą netoli mano gimtosios vietos. Tik iš karto nepripratau prie kaimo pavadinimo. Sakydavau, kad gyvenu Uogų šile. Žinoma, greta miškelyje ir netoliese stūksančioje Šimonių girioje uogų nestinga. Žmonės sako, kad šiemet ypač geras derlius mėlynių, bruknių, spanguolių turėtų būti, nes šalnos nepakando jų žiedynų. Mano vyras irgi ne iš Kupiškio krašto kilęs. Jo tėviškė buvo prie Aklojo ežero, kuris yra tarp Jonavos ir Kauno“, – pasakojo Jadvyga dabar čia gyvenanti su dukra Jolanta.
Vienai jau būtų per sunku buitį tvarkyti. Kita dukra Virginija įsikūrusi Kupiškyje.
J. Stalionienė Kupiškio transporto įmonėje net trisdešimt ketverius metus dirbo sunkvežimio vairuotoja. Prieš penkiasdešimt metų moteris, vairuojanti bet kokį automobilį, buvo retenybė. Jos vyras dirbo suvirintoju.
„Darbovietėje su Zita Stanikiene buvome vienintelės moterys vairuotojos. Kai laikiau sunkvežimio vairuotojo egzaminus, tai iš vairavimo instruktoriaus jokių nuolaidų nesulaukiau. Žinias ir vairavimo įgūdžius tikrino lygiai taip pat kaip ir vyrų. Instruktorius Rauduvė buvo labai griežtas. Taip tapau vairuotoja profesionale. Mane nuo pat vaikystės traukė technika. Mamą lydėdavau į darbą kolūkio laukuose, kad tik galėčiau mašinos kėbule pasėdėti.
Man buvo skirta mašina „Gaz-51“, vėliau tokios pat markės gavau naujesnę mašiną. Vežiodavau visokius krovinius įstaigoms. Daugiausia įvairias prekes parduotuvėms. Prekių važiuodavau parvežti ir į Latviją. Net kiaules iš paruošų kontoros į Uteną gabenau. Darbas buvo valandinis, pagal iškvietimą. Viršvalandžių dažnai nepasitaikydavo. Savo mašiną prižiūrėjau, kad būtų tvarkinga, paruošta reisui. Per visą darbo laiką neteko patirti nė vienos avarijos. Manau, kad ir dabar, perkopusi aštuntą dešimtį, dar galėčiau sunkvežimį pavairuoti. Lengvieji automobiliai manęs nedomino“, – apie savo darbo patirtį kalbėjo Jadvyga.
Ji teigė, kad nesigaili miestą išmainiusi į kaimą. Per tuos darbo metus jai mašinų triukšmas įkyrėjęs. Sunkiai jį pakelianti. Bėda, kad ne tik iš Uogšilio, bet ir iš pačių Šimonių jau keblu darosi Kupiškį pasiekti. Ten moteris kaskart turi nuvažiuoti pas gydytojus, vaistų. Lyg ir girdėjusi, kad dabar antradieniais kursuos autobusas tarp Šimonių ir Kupiškio. Blogiausiu atveju paprašo pažįstamų žmonių pavėžėti arba važiuoja taksi. Iš Kupiškio į Uogšilį kelionė atsieina 12 eurų.
Paklausta, ar kas nors iš namiškių seka jos pėdomis ir vairuoja sunkvežimį, Jadvyga atsakė, kad nei jos dukros, nei vyriausias anūkas tuo nesidomi. Turi dar ir mažą anūkę ir du proanūkius. Kuo pastarieji domėsis, kokias profesijas pasirinks, sunku dar spėlioti. Jie tik žaidžia su mašinytėmis.
„Anūkytė Aistutė žaisdama su mašinyte sako, kad važiuos pas babytę į kaimą. Kas žino, gal ją kaip ir mane patrauks prie technikos“, – svarstė moteris.
Pasak Jadvygos, seniau Uogšilio kaime buvo daugiau žmonių. Stovi tušti prieš porą metų mirusio Jono Poškos namai. Šiuo metu artimiausia kaimynė gyvena kitur ir į savo namus sugrįžta tik retkarčiais pasibūti. Tolėliau buvusiuose Rimšienės namuose kuriasi jauna šeima su vaikais. Beje, senoji to namo šeimininkė mirė sulaukusi beveik šimto metų. Kitame kaimo gale gyvena tikra uogšilietė Filomena Zabarskienė.
Senovine autentika dvelkiantis buvęs Rimšienės namas.
Atsisveikinę su malonia pašnekove toliau keliavome pas kitus dar čia gyvenančius šio kaimo žmones.
Vaikų, avių ir paukščių apsupti
Pirmiausia užsukome į kiemą, kuriame zujo trys nedideli pametinukai vaikai, aptvare žolytę rupšnojo balta lyg sniegas ožka, kieme amsėjo šuo. Sodybos šeimininkai Jolanta ir Aivaras papasakojo, kad Uogšilyje gyvena penkeri metai. Čia kuriasi neatsitiktinai, nes Aivaro seneliai iš Šimonių. Šeima ūkininkauja. Laiko pulkelį avių, keletą ožkų, įvairių rūšių paukščių. Kiemo pakraštyje aptvertas plotelis daržui ir šiltnamiui.
„Kaime su vaikais geriau gyventi. Čia grynas oras. Užtektinai erdvės jiems žaisti. Saugesnė aplinka. Kiekvieną prašalaitį tuoj pastebime.
Nereikia mums iš parduotuvės pirkti pieno, mėsos, daržovių. Užtenka iš savo ūkelio. Aš užaugęs Kupiškyje, bet senelių kraštas visada traukė. Turiu 5 hektarus senelio žemės ir dar šiek tiek nuomoju. Tai ganyklos. Žemė čia nederlinga, smėlis. Turiu technikos ūkio darbams nudirbti. Svajoju gražiai sutvarkyti senąją trobą. Paliksiu ją iš išorės kuo autentiškesnę. Viduje turime įsirengę visus patogumus“, – sakė Aivaras.
Jolanta pridūrė, kad ji kilusi nuo Antašavos. Taigi kaimo gyvenimo būdas gerai pažįstamas.
Jaunųjų uogšiliečių ūkis.
Aivarui pašaukus iš tolimesnio ganyklos kampo į kiemą sugužėjo avys ir ožkos. Reikėjo tik griebti fotoaparatą ir tą vaizdą nufotografuoti.
Kur šulinys su svirtimi
Paskutinis pasikieminėjimas Uogšilyje buvo Filomenos Zabarskienės sodyboje. Čia geltonai dažytą medinį namuką supo žydintys gėlynai ir gausa kitokių statinių. Kieme pasitiko lojantis šunelis ir margas gaidys su keliomis vištomis.
Uogšilyje gimusi, užaugusi ir gyvenanti Filomena Zabarskienė.
Namo duris pravėrusi sodybos šeimininkė pakvietė į vidų pasikalbėti.
Moteris papasakojo, kad Uogšilyje gimė ir užaugo Juozapo ir Faustinos Pivoriūnų šeimoje. Tėviškės jau seniai nebėra. Mokyklą vietiniai vaikai lankydavo Šimonyse. Visas uogšiliečių gyvenimas buvo glaudžiai su Šimonimis susijęs.
„Uogšilyje apsigyvenau po vestuvių. Šis namas apie 1961 metus buvo ką tik pastatytas ir iki galo dar neįrengtas. Reikėjo permūryti krosnis, verandą pastatyti, išsikasti naują šulinį. Ši vieta mano vyro Petro tėviškė. Jis buvo už mane šešiolika metų vyresnis. Jau seniai ilsisi Amžinybėje. Jo tėvai buvo Mykolas ir Ona Zabarskai.
Gėlynuose skendinti Filomenos Zabarskienės sodyba.
Vyras dirbo kolūkyje vairuotoju, vėliau staliumi ir statybininku. Man teko melžti kolūkio karves, kiaulių fermoje šėrike padirbėti. Vėliau sargavau, saugojau žolės miltų agregatą, kuris netoliese buvo.
Visą laiką gyvenome ūkiškai. Daug metų laikiau karvę. Dabar jau taip ūkininkauti sveikata nebeleidžia. Gaidys, kelios vištos, šuniukas ir dvi katės – visas mano ūkis. Praėjusią žiemą pas sūnų Albertą Utenoje prabuvau. Vienai jau sunku Uogšilyje žiemoti, krosnį pasikurti. Kitas sūnus Petras ir dukra Rita gyvena Panevėžyje. Miestas manęs niekada neviliojo. Visada norėjau, kad vaikai tėviškę turėtų, kad jiems būtų kur atvažiuoti. Turiu ir penkis anūkus bei du proanūkius. Kas šeštadienį saviškių vis sulaukiu atvažiuojant. Darbo kaime visuomet yra. Reikia žolę apipjauti. Vaikai dar yra daržiuką pasisodinę, šiltnamį įsirengę, kad atvažiavus būtų ką pavalgyti. Visi turi savo daržus, sodus. Vasarą man savo namuose geriausia“, – tvirtino pašnekovė.
Tvenkinys prieš Filomenos Zabarskienės sodybą.
Autorės nuotraukos
Nusifotografuoti su ja išėjome į kiemą prie šulinio svirties ir žydinčių gėlių.
Atminties kodas
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas apie Uogšilį rašo, kad šis kaimas susiformavo kaip mažažemių kolonija Juodžiūnų kaimo žemių pakraštyje. Dokumentuose 1854 metais ši vietovė jau minima. Rašoma, kad tuo metu čia gyveno Barboros Zagurskienės ir Morkaus Trumpicko šeimos. Iš viso buvo 9 gyventojai. 1866 metais Uogšilyje gyveno 13 žmonių. 1869–1915 metais šis kaimas priklausė Puponių valsčiaus Voskresensko seniūnijai. 1903 metais Uogšilyje buvo 64 gyventojai. 1919–1950 metais priklausė Šimonių valsčiui ir seniūnijai (apylinkei). Nors 1923 metais nurodyta, kad Uogšilyje yra 16 ūkių, 64 gyventojai, 1929 metais skirstant į vienkiemius Juodžiūnus Uogšilio kaimas nebuvo išskirtas kaip atskira vietovė, tik kompaktiškai padalyta žemė kaimo mažažemiams. 1932 metais, parceliuojant kai kuriuos valstybinio Šimonių miško sklypus, Uogšilio mažažemiams skirta 15,52 ha kirtimų ir pievos į pietus nuo Juodžiūnų kaimo žemių. Šis sklypas buvo išdalytas dešimčiai savininkų: Povilui Arlauskui, Pranės Gražienės įpėdiniams, Juozui Mackevičiui, Veronikos Navikienės įpėdiniams, Kaziui Poškai, Kaziui Stukui, Viktorui Senvaičiui, Anelei Tučienei, Kaziui Vasiliauskui, Miko Zabarsko įpėdiniams.
1942 metais Uogšilyje buvo Jono Pivoriūno, Juozo Pivoriūno, Antano Pivoriūno, Juliaus Tučiaus, Juozo Bukausko, Petro Vasiliausko, Kazio Vasiliausko, Onos Zabarskienės, Jono Moskevičiaus, Vlado Mėlynio, Kazio Stuko, Jono Poškos, Emilės Navikaitės, Jono Sankausko, Juozo Rimšos namų ūkiai, 63 gyventojai.
Pokario metais partizanavo Jurgis ir Juozas Pivoriūnai (1920–1945).
1959 metais Uogšilyje buvo Emilės Navikaitės, Jono Poškos, Balio Mėlynio, Kazio Stuko, Jono Moskevičiaus, Juozo Rimšos, Marės Zabarskaitės, Juozo Pivoriūno, Jono Pivoriūno, Juozo Bukausko, Petro Vasiliausko, Domicėlės Vasiliauskienės namų ūkiai. Iš viso 47 gyventojai. 1970 metais čia gyveno 30 žmonių, 1979 metais – 25, 1989 metais – 13, 2001 metais – 16 žmonių.
1937 metais užrašyti šie vietovardžiai: Eglynė (ganykla), Rudakasos vienkiemiai, Uogšilis (kaimas).
