„Svetur apsilankius“
Po archeologinį Medvėgalio kompleksą vaikščiojant.
Lietuvoje gausu puikių gamtos vaizdų. Šį kartą kviečiame virtualiai pakeliauti po Žemaitiją: užlipti į Maironio eilėmis apipintą Medvėgalio piliakalnį, aplankyti Šatrijos kalną, ant kurio siautėjo svieto lygintojas Tadas Blinda ir pasigrožėti Kurtuvėnų regioninio parko vaizdais.
Vilė LEŠČINSKIENĖ
Stiprybės kalnas
Dažnas keliautojas žino, kaip nuostabu užkopti ant kalno ir iš aukštybių stebėti vaizdus aplinkui. Žemaitijos regionas visuomet skyrėsi nuo kitų. Žemaičiai nuo senų senovės garsėjo savo užsispyrimu, narsa, o jų kalnai, dvarai ir net kulinariniai patiekalai apie jų kraštą daug ką pasako. Šiais laikais, keliaujant viešu ar nuosavu transportu, Žemaitija gali būti pasiekiama vos per keletą valandų. Per vieną dieną, susiplanavus kelionės maršrutą, drąsiai galima aplankyti keletą įstabių Žemaitijos objektų.
Vienas jų – Šilalės rajone stūksantis Medvėgalis, dar kitaip vadinamas iškiliausiu Žemaitijos kalnu. Šio kalno aukštis yra 234 metrai. Taip pat Medvėgalis žinomas kaip centrinė, žymiausia tvirtovė, gynusi Žemaitiją nuo kryžiuočių antpuolių. Medvėgalio didybę aprašė ir poetas Jonas Mačiulis-Maironis.
„Kai vidurdieny pažvelgsi / nuo Medvėgalio aukštai, / Keturiolika bažnyčių / aiškiai išmatai“, – taip kalno didybę pirmose eilėraščio „Medvėgalio kalnas“ eilutėse apibūdina dainius.
Ir apie kalno aukštybę, ir apie kadaise ant jo stovėjusios Medvėgalio pilies tvirtybę sklando įvairiausios legendos. Pilis buvo taip sumaniai aptverta, kad ilgą laiką jos negalėjo įveikti jokie priešai. Pasakojama, kad net ir pilį sunaikinus, pilies ir jos gynėjų stiprybė perėjo į pačią kalvą.
Rašytiniuose dokumentuose pirmą kartą Medvėgalio pilis paminėta kunigaikščio Gedimino laikais – 1316 metais. Šaltiniuose minima, kad kryžiuočiai, pasitelkę karius iš kitų krikščioniškų šalių, žemaičių pilį nesėkmingai puolė net 20 kartų.
Į Medvėgalio archeologinį kompleksą įeina ir mažesnės – Pilies, Piliorių, Alkos ir kitos kalvos su kūlgrinda. Prieš keletą metų akmenimis protėvių grįstą slaptą pelkių taką surado Klaipėdos universiteto archeologai.
Medvėgalio pavadinimo kilmės ir reikšmės versijų yra įvairių. Anot kalbininkų, „medvė“ siejasi su senu žemaičių žodžiu „medė“, reiškusiu ir mišką. Tuomet „medvėgalis“ reiškia vietą miško gale.
Taip pat manoma, kad pavadinimas galėjo kilti iš žemaičių tarme pasakytos frazės „medvi galem“, tai į bendrinę kalbą išvertus reiškia „mudvi galim“.
Nenuostabu, kad šis kalnas yra patraukli renginių vieta. Vasarą čia vyksta Medvėgalio menų festivalis (šiemet jis vyks liepos viduryje), pėsčiųjų žygiai ir naktinės kūlgrindos – tai savotiška pramoga, kai žmonės visiškoje tamsoje brenda pelkių takais.
Nuo Šatrijos iki Užvenčio
Aukščiu ir dydžiu nuo Medvėgalio beveik neatsilieka ir už 30 kilometrų Telšių rajone stūksantis Šatrijos kalnas. Šatrija neretai tituluojama Lietuvos kalvų karaliene. Jos aukštis – 228 metrai.
Ant Šatrijos kalno užlipus.
Pavadinimas skamba raganiškai ir taip yra ne veltui. Pasakojama, kad nuo seno ant kalvos renkasi visos Žemaitijos raganos, o kalnas susidarė dėl to, kad po juo – žemėmis užpilta bažnyčia.
Taip pat skelbiama, kad prieš tūkstantį metų šiame kalvotame krašte Šatrijos kalnas galėjo būti vienas svarbiausių Žemaitijos pagonybės centrų. Kasmet, trečią liepos šeštadienį, senojo žemaičių tikėjimo (pagonybės) tęsėjai susirenka ant Šatrijos švęsti Gabijos šventės.
Šatrijos kalnas garsus ir dėl šiame krašte siautėjusio Žemaitijos razbaininko Tado Blindos. Rašoma, kad šis ano laikmečio veikėjas savo veikla įsipyko ne tik ponams, bet ir valstiečiams.
Šiandien populiarios ekskursijos pėsčiomis Tado Blindos takais, o į maršrutą patenka ne tik netoliese įsikūręs Kinčiulių kaimas, kuriame gimė šis legendų, knygų ir filmų herojus, Luokės miestelis, kurio bažnyčioje jis susituokė su žmona Barbora, bet ir Šatrijos kalnas.
Šatrija įamžinta iškilių lietuvių dailininkų darbuose. Spėjama, kad net Mikalojus Konstantinas Čiurlionis savo „Piramidžių sonatą“ tapė įkvėptas Šatrijos grožio. Poetai apie šį kalną kūrė eiles, o rašytoja Marija Pečkauskaitė pasirinko Šatrijos Raganos slapyvardį.
Šatrijos kalną šiais laikais pamėgę ir vietos keliautojai žemaičiai. Keliaudami susipažinome su dviem merginomis iš Skuodo. Savo tarmės nesigėdijančios, žolynų vainikais pasipuošusios draugės papasakojo, kad atvažiavo simboliškai paminėti vienos jų gimtadienį.
Kai dauguma atvažiavusių žmonių kopia į Šatrijos viršūnę pasigrožėti vaizdais, pasiėmę krepšius vietiniai žmonės renka per visą kalną nusidriekusias didžiules žemuoges, kurias labiau mažomis braškėmis tiktų vadinti.
Prie kalno pastatyti stendai su nuotraukomis mena laikus, kai Šatrijos kalnas, kaip ir Medvėgalis, prieš gerą dešimtmetį buvo apaugęs medžiais. Šiandien abu kalnai nuogut nuogutėliai, o piliakalnių kontūro ryškinimo klausimas dar sukelia diskusijas. Vieniems tai normalu, kiti tai vertina kaip paveldo darkymą. Gerai, kad išpjovus medžius dirvožemis nuo kalno nepradėjo šliuožti žemyn, kaip atsitiko Gedimino pilies kalvai.
Paminklas Vytautui Didžiajam, arba Žemaitijos krikšto 600-mečiui paminėti. Skulptūros autorius – skulptorius Antanas Kmieliauskas. Skulptūrą už savo lėšas savo žemėje pastatė Žemaitijos ūkininkas, patriotas Vytautas Kondratas.
Keliaudami kito objekto link, aplankėme prieš keletą metų statytą paminklą žemaičių krikštytojui Vytautui Didžiajam. Iš granito luito paminklą iškalė skulptorius, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas Antanas Kmieliauskas. Skulptūra sveria 12 tonų, o jos aukštis siekia puspenkto metro. Netoliese stovi rekonstruotas Pašatrijo dvaras, menantis tragišką šeimininkų Kirlių likimą. Žymius objektus supanti gamta taip pat labai graži – čia vyksta plenerai ir kiti įvairūs renginiai.
Užvenčio Šv. Marijos Magdalietės bažnyčia.
Pakeliui užsukome į Užvenčio miestelį pasigrožėti Švč. Marijos Magdalietės bažnyčia. Ši bažnyčia laikoma archeologiniu paminklu. Medinė bažnyčia, stovėjusi dar prieš XV amžių, ne kartą buvo nusiaubta ir kelis kartus perstatyta. Bažnyčios viduje gausu skirtingus laikus menančių paminklų. Šioje bažnyčioje vyksta rekonstrukcijos darbai.
Kurtuvėnų dvaro paveldas
Degęs ir atkurtas Kurtuvėnų dvaro svirnas – medinės architektūros vertybė.
Netrukus nurūkome į paskutinį kelionės tašką – į Kurtuvėnus Šiaulių rajone. Miestelyje gyvena vos keli šimtai žmonių, tačiau per metus jį aplanko tūkstančiai turistų. Kurtuvėnai žinomi ne tik dėl vietinėje smuklėje verdamos firminės cibulynės – miestelį garsina regioninis parkas ir dvaro pastatai.
Tarp jų – unikalia Lietuvos medinio architektūros paveldo vertybe vadinamas Kurtuvėnų svirnas. Šį pastatą rankomis surentė dvaro baudžiauninkai. Svirno aruoduose laikyti grūdai ir saugotas kitoks turtas. Kiek vėliau pakraigėje įrengtas grūdų keltuvas, o pirmo aukšto kamaroje pastatytas malūnas. Svirnas karo metais pateko į vokiečių, vėliau į rusų rankas. Po karo svirnas atiteko Bubių tarybiniam ūkiui. Kurtuvėnų regioninis parkas svirną įsigijo tik 1996 metais.
Du šimtmečius siekusį, mediena kvepėjusį pastatą prieš dvidešimt metų nusiaubė gaisras. Svirnui atstatyti prireikė daugiau nei milijono litų valstybės investicijų. Šiuo metu atkurtame svirne vyksta konferencijos, parodos, liaudiškos vakaronės.
Kurtuvėnų dvaro pastato istorija kiek kitokia. Iš pačių Kurtuvėnų dvaro rūmų išlikusi tik terasa. Keičiantis dvaro šeimininkams, pastatas buvęs ir medinis, ir mūrinis, o po vokiečių okupacijos dvaras virto griuvėsiais, ir priešingai nei kiti pagalbiniai pastatai, liko neatstatytas.
Pasivaikščioję po dvaro parką, užsukome paskanauti cibulynės. Pasak smuklės virėjo, šis patiekalas gaminamas pagal autentišką receptą. Būtiniausi cibulynės ingredientai – burokėliai, raudonieji svogūnai, silkė, pipirai, svogūnų laiškai ir grietinė, o ši gana aštri sriuba patiekiama su neluptomis bulvėmis.
