POKALBIS SU BURLAIVIO KAPITONU, ARBA KODĖL JŪROJE KARTAIS GERIAU NEI SAUSUMOJE

„Kur bebūčiau, vis vien laikau save kupiškėnu“, – prisipažino Klaipėdos universiteto mokomojo burlaivio „Brabander“ kapitonas Valdemaras Vizbaras.

Buriuotojas profesionalas papasakojo įsimintiniausius kelionių nutikimus, atskleidė, kada išplaukus į plačiuosius vandenis baigiasi romantika ir kas greičiausiai išgydo jūros ligą.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Anksčiau pilotavote lėktuvą. Kuo Jus sužavėjo jūros toliai?

Kai gyvenau Panevėžyje, lankiau tuometinį Panevėžio aviacijos techninį sporto klubą. Išmokau valdyti lėktuvą, vėliau ten pat dirbau inžinieriumi. Būdamas klubo nariu įgijau ir buriuotojo pažymėjimą.
Laivai visada man buvo savotiškai įdomūs. Sykį vienas iš lakūnų susikonstravo laivą. Išbandėme, labai patiko. Kažko panašaus užsinorėjau ir aš. Mokėjau dirbti su medžiu, klijais. Daug gerų pamokų davė ir amžinatilsį mokytojas Romualdas Vaitiekūnas. Pats pasidariau gana sėkmingą laivelį su bure. Su šiuo laivu pradėjau dalyvauti regatose ir netgi daug kur pirmaudavau.

Nuo lėktuvo prie laivo pereiti nesunku. Pagal specialybę esu radioelektronikos inžinierius. Fizikui lengviau pastatyti laivą negu literatui.

Turbūt buriavimas atvedė Jus ir į Klaipėdą?

Gyvenimas ėjo savo keliu. Kur gyvenau, ten buriavau. Žinias įgijau ne tik per praktiką, bet ir klausiausi kitų kapitonų vedamų kursų. Klaipėdoje gyvenu trylika metų ir jau pats save pagaunu kalbantį žemaitiškai. Prieš tai gyvenau ir Vilniuje, ir Panevėžyje, tačiau kur begyvenčiau, vis vien laikau save kupiškėnu. Kupiškyje, Noriūnuose, Rudiliuose ir Didžprūdėliuose prabėgo mano vaikystė.

Esate ne kartą apdovanotas už keliones į netradicines vietoves. Kokiuose kraštuose labiausiai patiko lankytis?

2004 metais su jachta plaukiau į Islandiją. Ši kelionė buvo bene sunkiausia ir įdomiausia. Ruošiausi tam keletą metų, studijavau visus įmanomus šaltinius. Domėjausi, kaip parengti laivą, į kokius uostus pakeliui užsukti. Tuo metu, kaip dabar, nebuvo tokio informacijos pertekliaus, tad panašų kelionės aprašymą radau buriuotojų žurnale. Čia buvo rašoma, kaip moterų buriuotojų grupė iš Lenkijos plaukė į Islandiją, su kokiais pavojais jos susidūrė.

Šiltų kraštų aš niekuomet nemėgau. Gal dėl to, kad vaikystėje skaičiau knygas apie šiaurės kraštų tyrinėtojus? Ten priešingai nei pietuose žmonės ramūs, santūrūs, geranoriški ir gana teisingi.

Turbūt per daugelį metų jūroje esate susidūręs su įvairiausiais pavojais. Kokių jų būta?

Jūroje viskas įmanoma. Susiduria ir skęsta laivai, iškrenta keleiviai ir nutinka daug kitų nemalonių netikėtumų. Jei jau prisireikė gelbėtojo, vadinasi, ne visi, kurie plaukė laivu, atliko savo pareigas.
Plaukiant jūra būtina mokėti nuspėti meteorologines sąlygas iš dangaus. Antra vertus, išplaukęs į jūrą nieko negali numatyti į priekį.

Aviacijoje ne šiaip sau sakoma, kad visos instrukcijos parašytos krauju. Tikslios instrukcijos galioja ir buriuojant. Esu plaukęs, kai bangavimas siekė vienuolika balų dvylikos balų skalėje, kilo 6 metrų aukščio bangos. Buvau tam pasirengęs, vadovavausi griežtomis instrukcijomis. Net menkiausia interpretacija tokiais atvejais gali baigtis blogai.

Plaukiant buvo ir vairas, ir stiebas nulūžęs. Esu laivą pats savo rankomis perrinkęs, tai nepasimečiau, žinojau, ką daryti. Yra tekę per labai tirštą rūką plaukti į Gdansko uostą. Patyriau tokią didžiulę įtampą, kad sakiau, jog daugiau taip neberizikuosiu.

Jei reikėtų skubiai susiruošti į jūrą ir galėčiau su savimi pasiimti tik tris būtiniausius daiktus, pasiimčiau neperšlampamų drabužių, dantų šepetėlį ir gelbėjimosi liemenę. Tačiau ne liemenė svarbiausia. Reikia suvokti, kad įkritęs į jūrą ilgai neišgyvensi. Po valandos net ir puikų plaukiką ištiks hipotermija.

Klaipėdos universiteto burlaivis, kurio kapitonas esate Jūs, skirtas ne tik edukacinėms ekskursijoms, bet ir jūrinių specialybių studentų praktikai atlikti. Ar daug jaunuolių, išplaukę į jūrą, persigalvoja ir studijas meta?

Škuna „Brabander“ plaukia ne tik Klaipėdos universiteto studentai. Universitetas bendradarbiauja su Lietuvos aukštąja jūreivystės mokykla. Tame laive studentai atlieka pirminę praktiką.

Mano užduotis – suformuoti komandą, šią įgulą paversti vienu kumščiu, nes būti po vieną jūroje neišeina. Jei supyksi, tai nesustosi ir neišlipsi.

Jūra ugdo ištvermę ir reikalauja aiškaus apsisprendimo. Taip pat jūroje laukia sunkus fizinis krūvis ir darbas pagal budėjimo režimą. Bet kada gali būti pakeltas iš miego ir priverstas mikliai spręsti išgyvenimo klausimus. Jūroje nėra nugalėtojų, arba tu prie jos prisitaikai, arba ne.

Taip pat labai svarbu nepasiduoti jūros ligai. Ją geriausiai gydo užimtumas. Jūros ligos nepakelia tik vienas kitas, o visi kiti arba su tuo susitvarko, arba jaučiasi puikiai.

Galima pasidžiaugti, kad po pirminės praktikos atkrenta tikrai nedaug studentų. Jei jie pasirinko šias studijas, turbūt reiškia, kad šie jaunuoliai pasiryžę su jūra susieti savo gyvenimą.

Klausantis Jūsų, susidaro toks vaizdas, kad jūra romantiška tik žvelgiant į ją iš paplūdimio. Ar tai tiesa?

Jau nebe tie laikai, kai vaikinai merginoms siunčia laiškus iš tolimųjų krantų. Šiais laikais, kai laivų greičiai dideli (Baltijos jūrą galima perplaukti per 24 valandas), juose yra belaidis internetas, be to, galima tiksliai nustatyti, kada ir kur laivas atplauks, romantikos jūroje randama vis mažiau. Antra vertus, jūra suteikia laisvės pojūtį. Tu pats sau priimi sprendimus. Virš tavo galvos tik Dievas. Tai savotiškai romantiška.

Ne ką mažiau romantiškai skamba idėja apiplaukti aplink pasaulį, tik nežinau, ar pats to norėčiau.

Turbūt, dirbdamas tokį darbą, sausumoje būnate retai? Ar kai Jūsų vaikai buvo maži, dažnai juos pasiimdavote į jūrą?

Įtemptas darbas prasideda balandį ir baigiasi spalį. Žiemą neplaukiojame, ruošiamės naujam sezonui, remontuojame laivą. Veiksmas plaukiant laive vyksta apskritą parą. Stengiamės suformuoti keturių valandų ciklą. Kas keturias valandas su kitais įgulos nariais dieną ir naktį pasikeisdami vairuojame laivą.

Ilgainiui organizmas prie šio ritmo prisitaiko. Kartais pagalvoju, kad jūroje dar geriau nei sausumoje.
Visi keturi vaikai užaugo šalia manęs. Žmona buvo nepatenkinta, tačiau dabar dėl to nebepyksta, nes visi jie užaugo atkakliais, tikslo siekiančiais žmonėmis (dukra Ingrida – medienos apdirbimo ir padengimo įmonės „Brolis Timber“ bendraturtė ir vadovė, o sūnūs Dominykas, Augustinas ir Kristijonas įkūrė įmonę „Brolis Semiconductors“, kuri specializuojasi tokiose srityse kaip nanotechnologijos, ilgabangių puslaidininkių lazerių kūrimas ir gamyba; jų produktai, skirti karinei pramonei, konkuruoja pasaulinėje rinkoje ir yra naudojami daugelyje NATO šalių – aut.past.).

Neabejotinai to juos išmokė buvimas jūroje. Nekaip keliones jūra prisimena tik vienintelė mano dukra – jai plaukimas jūra asocijuojasi su nuolatiniu supimu.

Paskutinį liepos savaitgalį Klaipėdoje minima Jūros diena. Kaip ją atšvęsite?

Ši profesinė šventė man labai svarbi. Tą dieną dirbsiu pasipuošęs paradine uniforma, priimsiu svečius.
Jūros diena dažnai sutampa su mano gimtadieniu. Alkoholio nevartosime, nes profesionalioje laivyboje svaigalai draudžiami.