Ką skaitome
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla jau išleido trečią Juozo Baltušio tomą „Vietoj dienoraščio“. Kupiškėnai dar prisimena pirmos knygos pristatymą, kai dalyvavo rašytojo dukra Rita Baltušytė, kalbėjo buvęs kultūros skyriaus vedėjas Algimantas Jasaitis ir daugelis kitų.
Šioje knygoje daug svarbios autentiškos medžiagos apie sudėtingą išskirtinę Juozo Baltušio asmenybę, skaudžius, sunkius išgyvenimus kelių santvarkų metais, ypač sudėtingomis politinių perversmų dienomis. Dienoraščiai įtikina, kad rašytojas niekada neveidmainiavo, visada sakė ir rašė tiesą, išsakydamas to meto savo mąstymą, nors ir neatitinkantį kartais daugumos nuomonės.
Pagarba ir meilė paprastam darbo žmogui, tautos kultūrai, kalbai buvo pagrindinė mintis jo raštuose, kalbose per gausius susitikimus su skaitytojais literatūros vakaruose.
1989 m. rugpjūčio 2 d. J. Baltušis rašo: „Visus tuos gana sudėtingus ir nelengvus metus bei dešimtmečius gyvenau pastoviame konflikte pats su savimi, savo mintimis, samprotavimais, apmąstymais ir visą laiką stengiausi išlikti žmogumi, kiek tik šitai buvo įmanoma.“
Dienoraščiuose rašoma apie nuolatinį rašytojo rūpinimąsi kultūros palikimu, jo išsaugojimu.
1989 m. rugsėjo 30 d. rašoma: „Kartu su Monika nuvykome į Dūbliškius Kupiškio rajone įžymaus pedagogo Jono Laužiko gimtadienio paminėjimą. Ta proga buvo atidaryta memorialinė lenta prie gimtojo namo, kuris iš raudonų plytų, bet tiek nusidėvėjęs, kad vargu ar ilgai bepatrauks.“ Deja, taip ir liko.
Nesėkmingos Juozo Baltušio pastangos išsaugoti garsaus skulptoriaus Zikaro namą Panevėžyje. Jo vietoje pastatytas griozdiškas bankas. Skulptoriaus dukra išsaugojo bareljefą, nuplėštą kovingų komjaunuolių nuo tilto per Šventąją ties Žaliosios kaimeliu. Jis buvo vėl pritvirtintas.
1985 m. rugsėjo 5 d. įrašas: „Šiandien pirmojo lietuvių miškininko, profesoriaus, pirmojo Žemės ūkio akademijos rektoriaus Povilo Matulionio gimimo 125 metinės. Dariau žygius, kad jis iškilmingai būtų atžymėtas Kupiškyje, kur šis žymus mokslininkas gimė, augo, čia mokslus ėjo.“ Rūpinosi, ir kad būtų grąžintas gatvei jo vardas.
Daug laiko ir pastangų pareikalavo lietuvių rašytojų klasikų raštų leidimas, vadovavimas leidėjų komisijoms.
Nesuskaičiuojami rašytojo darbai puoselėjant lietuvių tautos kultūros išsaugojimą.
Trečiame dienoraščių tome ir skaudūs rašytojo išgyvenimai, kai dėl savo nuomonės, neatitinkančios Sąjūdžio idėjų, pasisakymų buvo atstumtas, paniekintas.
1989 m. lapkričio 12 d.: „Tiesiog apstulbintas esu fakto, kad vis dėlto giliai ir skausmingai nugėlė man širdį tas Sąjūdžio suorganizuotas išpuolis prieš mane uždraudžiant minėti bent vienu žodžiu mano 80-ąjį gimtadienį, vėliau gi tie neįtikėtino įžūlumo laiškai po mano kalbos sesijoje šių metų rugsėjo 22 dieną, grasinimai susidoroti, trenkimas prie mano buto durų mano parašytų knygų, aplamdžius, išniekinus jas, tie nesibaigiantys (nūnai jau nutrūkę) anoniminiai telefono skambučiai, koliojimai, žeminimai, grasinimai, niekinimai. Kai visa tai vyko, nemaniau ir negalvojau būti jų skaudintas, giliai paveiktas, o pasirodo…“
Rašytojų sąjunga neminėjo rašytojo jubiliejaus. 80-ąjį jubiliejų Juozas Baltušis šventė Kupiškio rajone per literatūros vakarus mokyklose, Antašavos ir Byčių kolūkiuose. Padėkos žodžiai skiriami vaikystės dienų draugui Jonui Bukėnui, žemės ūkio specialistams Albinui Vaižmužiui, Edvardui Kareivai. Jo pastangomis Puponių kaimo kapinaitėse buvo „apstulbintas šviesiai: mano Juzos kapas neatpažįstamas: senojo antkapio beje, gana gražaus, nebėra, jo vietoje stovi reto spalvinio įspūdingumo laukų akmuo su didelių raidžių įrašu, kad ilsisi čionai Juozas Bukėnas, liaudies rašytojo sakmės herojaus prototipas Juza.“
Daug gero ir šviesaus, skaudaus ir neteisingo rasime Juozo Baltušio dienoraščiuose, reikia perskaityti ir suprasime, koks sudėtingas ir sunkus buvo kelias į literatūrą, kiek skaudžių kaltinimų teko patirti.
O tiems, kurie numoja ranka, ketindami neskaityti, reikia priminti rašytojo žodžius, rašytus 1990 m. sausio 31 d.: „Jaučiu begalinę gėdą, kad esu Komunistų partijos narys, kad iki šiol dar nesugrąžinau savo partinio bilieto atgal, visam likusiam gyvenimui atsisveikindamas su šia brolžudiška partija, kurios vardu veikė Stalinas ir jo bendražygių gauja.“
Labai prasmingas, dienoraščius apibendrinantis „Metų“ redaktoriaus Antano Šimkaus straipsnis „Vietoj epilogo“. Čia įdėtas ir tekstas iš 1991 m. „Tiesos“ su J. Baltušio paskutiniu kreipimusi į skaitytojus: „Aš tikiu mūsų mylimos Tėvynės Lietuvos gražia ateitimi. Tik gerumas, meilė ir draugystė gali padėti mums išlikti garbinga tauta ir jos vertais žmonėmis. Visi mes esame tos pačios tautos vaikai. Laimės jums. Sėkmės darbuose ir asmeniniame gyvenime.“
Reda JĖČIŪTĖ
Asociatyvi Metanojos Žilėnaitės nuotrauka iš redakcijos archyvo
Senis | 2020-06-23
|
J. Baltušis buvo slidus prisitaikėlis. Šiaip gan geras rašytojas. O va Kupiškis turi savo kolaborantą. Ir mokykla Noriūnuose, ir aikštė Kupiškyje pavadinta to mėšliaus vardu.Jonas Černius
SSRS okupavus Lietuvą, 1940–1941 m. Raudonosios armijos 29-ojo šaulių teritorinio korpuso štabo viršininkas, 1940 m. generolas majoras. Ir niekam tas nerūpi.
jonas | 2020-06-23
|
Įdomus dienoraštis,neeilinis žmogus A.Juzėnas -Baltušis {kupiškėnas-anykštietis)
:) | 2020-06-23
|
Oj, tie lietuviai….negali gyventi nesipjovę. Sakyčiau, labai atkakli tauta- niekas jų negali suvienyti, nuo Mindaugo laikų. Antra vertus, nei valdžios, nei prezidentai, nei merai, niekada ir nenorėjo lietuvių suvienyti- neturėjo nei dvasinių, nei politinių jėgų. Kas lieka? Negi užsidaužysim patys save, kaip tarakonai su duonos plutomis, vienas kita? 🙂
Pasiklydusi | 2020-06-23
|
Pirkau knygyne jo raštus. Tuo laiku knygos buvo ,,deficitas“ bet galima būdavo nusipirkti knygų, kurias žmonės perskaitė ir norėjo parduoti kaip nebereikalingas.Tad man pakliuvo knyga, kurią atnešė persigandęs Lietuvos patriotas. Už ką aš jam esu dėkinga. Dabar turiu knygą su gerbiamo rašytojo autografu ,tegu ir ne man skirtu gražiu palinkėjimu.Gerbiu Baltušį ir ne vieną kartą skaičiau jo knygas Nematau jo ,,Parduotose vasarose“ politikos kaip ir neįžvelgiu neprisitaikymo gerb. politikų senukų gyvenime Jie tikrai nei mašinų nėra matę, nei profesoriais tarybinėse aukštosiose tapę ir geras vietas aptūpę nebuvo ir butų neturėjo ir… Žodžiu…
Aš | 2020-06-22
|
Teisybę rašė. Tiesa daug kam nepatinka. Mano tėtis buvo panašių metų, kaip J.Baltušis. Lygiai taip pat pasakojo. Tuomet Lietuvoje buvo daug įvairaus lygio ūkininkų, buvo mažažemių, vidutiniokų, stambesnių. Buvo ir „buožių“. Šis titulas buvo taikomas tiems, kurie ypatingai išnaudodavo samdinius ir buvo tikri „skregos“…net pavalgyti dorai samdiniams neduodavo. „Buožių“ buvo tarp visų lygių ūkininkų, tai ne valakų skaičius, o negero, skūpaus žmogaus apibudinimas. Mano tėtis „bernavo“ pas labai stambų ir žinomą Kupiškio krašto ūkininką ir apie jį, jo šeimą atsiliepdavo tik labai gerai.
Būdami labai skūpūs, „buožės“ susitaupydavo pinigų ir galėdavo leisti savo atžalas į mokslus, taip vėliau, partkomuose ir rajkomuose atsirado labai daug buožių sūnelių ir dukryčių.Tie, kurie neįsitvirtindavo miestuose, grįždavo į kaimus, kur užimdavo kolchozų pirmininkų ir kitus vadovaujančius postus. Šitie „buožių“ genai iki šiol ir valdo Lietuvą.
kažkas | 2020-06-22
|
Geležinė logika – jei dalis ūkininkų buvo besąžiniai buožės, tai visą šalį reikia atiduoti okupantams ir visiems gyventi skurde. Užtai su vėliavėlėmis per paradus ir visi tapo raštingi. Vidutiniškai prastu lygiu, beje tas raštingumas. Och jau tie piemenėliai kovotojai, kraujo upės ir vargo metai.
šiaip | 2020-06-22
|
Kiek teisybė, kiek neteisybė. Dar sovietinėje mokykloje buvo toks terminas „socialistinis realizmas“. Būtent tokios ir buvo Baltušio „Parduotos vasaros“. Parašyta taip, kad įtiktų sovietinei valdžiai: samdiniai – geriečiai, buožės – blogiečiai. Viskas su tuo romanu gerai: įdomus siužetas, sodri kalba, skaitai ir negali atsitraukt. Baltušis tikrai buvo plunksnos meistras. Bet tai tik literatūrinis kūrinys, nereikia iš jo daryti politikos
Taigi | 2020-06-22
|
Ach, talentingi žmonės tada naudojosi privilegijomis, o jais naudojosi valdžia. Baltušis buvo vienas jų. Tačiau pataikūniškumas jam nebuvo būdingas. Ir tai verta didelės pagarbos. Negalėjo jis garbinti smetoniškos Lietuvos ir džiaugtis tokių laikų grįžimu. Jis buvo tas piemenėlis, kuris šaltais rytais kojytes šildėsi karvės šlapimo balutėje. Jį džiugino nemokamas mokslas, gydymas- ko labiausiai trūko jo vaikystės valstiečiams. O kai buvome susitikime su jo dukra, vienas iš konservatorių bandė ištraukti faktą apie Baltušio išdavystę. Nežinia iš kur tai traukė, bet bandymas žeminti tėvą dukros akyse, visišku nuliu pavertė tą ,,aktyvistą“. Kartu ir jo atstovaujamos partijos moralę. Moralę, kuri daug ką ,,pasiskolino“ iš pačių raudoniausių komunistų. Manau, kad vidutinybės dievina arba trypia su purvais iškilias asmenbes. O protingi supranta talentą, sektinumą ir trūkumus bei klystkelius.
šiaip | 2020-06-22
|
Labai geras jūsų komentaras. Žavėjausi Baltušio kūryba. Paskui – bac, Sajūdis. Rašytojo vieši pareiškimai, knygų deginimas, visuotinis pasmerkimas. Po to pradėjo atsirasti daugiau informacijos: R.Baltušytės publikuoti laiškai, ir pagaliau – dienoraščiai. Sudėtingas žmogus buvo tas Baltušis… Kaip rašytojas – puikus. Kaip žmogus? Nežinau nežinau… Gal perdaug buvo susikoncentravęs į materialinius dalykus, netgi kažkokį „piemenėlio“ nepilnavertiškumo kompleksą turėjo ir stengėsi įvairiom formom su kaupu atsigriebti už visas savo „parduotas vasaras“… Dėl to ir nebeliko laiko pabaigti „Druską“..
Mykolas | 2020-06-22
|
Žmogus kaip žmogus, kaip mokėjo, galėjo, taip ir gyveno. Juk visi tais laikais gyveno prisitaikę prie sistemos,- taip gyveno ir jis. Keikė save už bailumą, neryžtingumą, pats rašė – „ne didvyris esmi“, be abejo naudojosi tais laikais nomenkulatūros jam priklausančiomis privilegijomis, kurios dabar atrodo tiesiog juokingais, bet anais laikais buvo žmogui svarbios. Tiesiog buvo žmogus sau visais žmogui priklausančiais atributais. Kažkiek bailus, kažkiek drąsus, ne visi tada kalbėjo taip kaip Baltušis, smalsus, kiek galėjo padėdavo žmonėms įvairiais jų klausymais, kažkur klydo, kažkur ne, tiesiog buvo vienas iš mūsų , – tik talentingesnis. O tai ką darė sąjūdis su juo 1990 metais manau žmonės nepamirš, – taip pulti žmogų kuris tiesiai šviesiai išreiškė savo nuomonę apie įvykius Lietuvoje yra žema. Sąjūdis, kuris atseit kovojo už nuomonių įvairovę, pliuralizmą , tiesiog užgujo Baltuši už jo atvirą kalbą. Gal tiksliau ne tiek Sąjūdis kiek jo radikaliojo sparno davatkynas, taip vadinami minios žmonės. Tai buvo paskutiniai lašai į jo pakrikusi svekatos stovį, – o juk galėjo dar gyventi, pagal jo užrašus , – nebuvo jis jau toks nusilpęs ligonis.Kupiškėnai drąsiai gali didžiuotis turintis tokį žemietį.
Marytė | 2020-06-22
|
manau,pasimetęs žmogus buvo ir politikoje ir jausmuose. Nereikia norėt,žmogus iš varguolių kilęs,nesuprato,kad reikia užsidirbt naudą (nors jo Juza taip ir darė),bet daug lengviau yra „gauti“ Volgą,butą, gerą gyvenimo draugę .
šiaip | 2020-06-22
|
Baltušis draugų nelabai turėjo. Vienas iš artimesnių buvo Povilas Zulonas. Jo pagalba Baltušis organizuodavo visus tuos susitikimus su kupiškėnais. Zulonas parūpindavo rašytojui visokių ten naminių dešrų, kupiškėniško alaus. Ir t.t.
O kai Sąjūdžio laikais Baltušis pradėjo putotis prieš Lietuvos nepriklausomybę, Zulonas jo nepalaikė. Užsirūstino tada Baltušis. Dienoraštyje netgi įvardijo „draugas Zulonas“ (товарищ)
Ona | 2020-06-21
|
Apie J. Baltusi tik gera nuomone. Stengesi, rupinosi, atvaziuodavo, budavo, dalyvaudavo, rase. Aciu Jam.
šiaip | 2020-06-21
|
Nagi, kupiškėnai kokia jūsų nuomonė apie Baltušį?