TOKS MŪSŲ DARBAS

Vilė Leščinskienė,
žurnalistė

Apie Kupiškį Lietuva pastaruoju metu girdi tik blogus dalykus. Kadaise Kupiškis vadintas savižudžių miestu dėl didžiausio savižudybių skaičiaus šalyje. Kai ši garbės neteikianti pravardė nusirito nuo miesto pečių, visa tauta prunkšdama ėmė kikenti iš mero ir „Stichijų“ festivalio – miestas pramintas laikinųjų vadovų rojumi.

Pernai nuaidėjo globėjos, uždariusios vaikus rūsyje, skandalas, visi smerkė moterį, o biologinė mama staiga ėmė alpti ir tapo labai rūpestinga.

Neseniai visą Lietuvą sukrėtė Kupiškyje nugriaudėjęs sprogimas Krantinės gatvės name, o kad nebūtų maža, visus šiuos įvykius vainikavo mama, užrakinusi ir be gailesčio palikusi savo mažylį.

Kaip visus šiuos dalykus apibendrintai pavadintų skaitmeninė žiniasklaida – „susprogdino internetą“.

Tokiais momentais pajunti svetimą gėdą. Kartu ir liūdna – myli savo gimtąjį miestą, stengiesi jam atiduoti duoklę, iš paskutinių kabintis, kad čia liktum, o tavo mylimame mieste dedasi šitokie dalykai.

Nejaugi pas mus nebėra nieko pozityvaus? Gal galime tai susikurti patys? Vieni siūlo – sodinkime gėles, pritrauksime lankytojų iš kitų miestų. Visi tyli. Neverta. Vis vien pavogs arba ištryps. Tačiau nepabandę nežinosime. Gal kaip tik, kai patys pasisodinsime, tai gėlių nerausime, į gėlyno pusę nespjaudysime ir tvarką gerbsime.

Kupiškėnai siūlo ir kitus pozityvius variantus miestui garsinti. Kritikų daug – reikia tik to vedlio, to iniciatoriaus. Kas juo norėtų būti? Pirmam parodžius norą, paskui sektų ir kiti. Norinčių iškart atsirastų, jei tokia veikla būtų mokama. Deja, geri darbai dažniausiai daromi neatlygintinai.

Tęsiant šią temą, tikrai ne vienas kupiškėnas norėtų sužinoti, ar ugniagesiai, tą naktį gesinę gaisrą Krantinės gatvėje, gavo priedą prie algos?

O praėjusį savaitgalį bute radę be priežiūros paliktą berniuką, ar sulaukė gero žodžio policijos pareigūnai, socialinė darbuotoja? Ar bent pati motina tarė „ačiū“ tiems, kurie išgelbėjo jos vaiką, nes ji pati nesuvokė, kokios galėjo būti šio įvykio pasekmės? Ar padėkojo visoms ją anksčiau ir iki šiol prižiūrinčioms institucijoms, kurios jai viltingai gelbsti, padeda auginant vaikus?

Ir ar mes patys jaučiame dėkingumą tiems, kurie mumis rūpinasi, mums gelbsti, mus pavaduoja? Jeigu manome, kad padėkoti nereikia, – toks jų darbas, tai ir žinokime, kad kurti gimtojo miesto teigiamus ir gražius dalykus taip pat yra niekieno kito, o mūsų pačių reikalas ir pareiga.