Irma Grigaliūnaitė kinologijos srityje dirba 17 metų. Kupiškyje ji žinoma ne tik kaip šunų kirpėja – Irma veisia šunis ir rengia juos parodoms.
Moteris bene pirma į Lietuvą atsivežė keletą retų veislių, o šiuo metu Kupiškio rajone, užmiestyje, gyvenanti I. Grigaliūnaitė skaičiuoja turbūt jau apie 20 pasaulio šalių, kuriose gyvena jos išveisti šunys.
Dar viena pašnekovės aistra – adrenalino kupinos motokroso varžybos. Kupiškėnė papasakojo apie skirtingus, gana netradicinius pomėgius ir atskleidė, kiek laiko ir įdirbio jiems aukoja.
Vilė LEŠČINSKIENĖ
Šunų veisimas – pomėgis ar verslo šaka? Kokios veislės ir kiek šunų augini?
Pirmiausia, šunys gali būti pelningi tik tiems, kurie juos veisia be kilmės dokumentų, t. y. veisia nekilmingus šunis, turinčius nukrypimų nuo standarto, genetinių ligų, daro tai nemokėdami jokių mokesčių, suporavę kalytę su kaimyno šunimi ir išpardavę šuniukus už nemenkas sumas.
Irma Grigaliūnaitė – nacionalinių ir tarptautinių šunų parodų prizininkė. „Dabar yra žmonių, kurie dėl šuns pergalės gali padaryti bet ką, įkišti jį į soliariumą, nudažyti ar priauginti jam kailį, atlikti chirurgines operacijas ir kt. Korupcija didelė, o intrigos – dar didesnės“, – teigė ji.
Kilmingų šunų veisimas yra visai kas kita. Didžiulės investicijos dažniausiai neduoda jokio pelno, be to, būtinos krūvos genetinių tyrimų, griežta atranka, ataskaitos ir kiti dalykai.
Auginau nemažai veislių, bet galiausiai apsistojau ties jorkšyro terjerais ir čihuahua. Tai universalūs šunys visomis prasmėmis – pasižymintys stabiliu, geru charakteriu, praktiškai nesišeria ir puikiai sutaria su vaikais.
Šunų seniai nebeskaičiuoju, nebūtina tą daryti. Žmonės išgirdę, kiek šunų auginu, iškart suskaičiuoja, kiek pinigų uždirbu. Tai juokinga. Juk kai kada per metus gimsta vos keli šuniukai, tada apie pajamas net neįmanoma kalbėti.
Labiausiai žavi genetika. Beprotiškai įdomu stebėti kombinacijų variantus, paveldimus bruožus – kokį reproduktorių reikia parinkti, norint gauti geresnį temperamentą, geresnės struktūros kailį ir t. t.
Ypač glosto savimeilę, kai pirkėjai po keleto metų grįžta pas mane ir prašo parduoti šunį, tokį pat kaip pirmas.
Ironiška, bet dėl šunų nusipirkau namus užmiestyje ir netgi planuoju įrengti jiems atskiras patalpas. Be to, šiais metais įsigijau pasaulio čempiono palikuonį, rusų saloninį šunį. Tokios veislės šunų visoje Europoje yra vos keli.
Rengi šunis parodoms. Ar sunku laimėti apdovanojimą? Ar tokio pobūdžio parodose pasitaiko sukčiavimo, intrigų?
Parodose dalyvauju maždaug nuo 2005 metų, todėl puikiai išmanau visą tą virtuvę. Apie tai galima pasakoti be galo. Bėgant metams matau, kaip kinta konkurencija, šunų grožio suvokimas, požiūris į standartus. Dabar yra žmonių, kurie dėl šuns pergalės gali padaryti bet ką, įkišti jį į soliariumą, nudažyti ar priauginti jam kailį, atlikti chirurgines operacijas ir kt. Korupcija yra didelė, o intrigos – dar didesnės.
Jorkšyro terjero parengimas parodai yra labai sunkus ir ilgas procesas. Reikia bent dvejus metus viso šuns kailį sukti į papiliotes (šilko popierius, skirtus kailio apsaugai ir greitesniam augimui), sutepti aliejumi, maudyti, džiovinti. Tokias procedūras būtina kartoti kas savaitę. Prieš išeinant į ringą vieno šuns parengimas trunka apie porą valandų.
Dažniausiai dalyvauju Lietuvos, aplinkinių šalių parodose, esu buvusi ir Juodkalnijoje. Parodos būna nacionalinės arba tarptautinės. Tarptautinio masto parodose kartais susirenka net iki keleto tūkstančių šunų iš visos Europos.
Apdovanojimą lemia ir šuns veislė. Jeigu šuo retos veislės, tai jam laimėti tikrai lengva, bet jeigu tos pačios veislės šunų parodoje dalyvauja apie penkiasdešimt, tuomet laimėti labai sunku.
Mano išveisti cvergpinčeriai yra laimėję Lietuvos, Latvijos, Estijos, Vokietijos, Gruzijos, Kazachstano, Balkanų, Skandinavų šalių parodose.
Ar šunų veisimas, dalyvavimas su jais parodose yra brangūs pomėgiai?
Tai brangus pomėgis, tiksliau – darbas. Gražus ir kokybiškas šuo, be jokių sveikatos garantijų, Europos veislyne kainuoja 1 500–3 000 eurų. Suporuoti kalytei su geru reproduktoriumi Lietuvoje reikia 300–1 000 eurų.
Parodos registracija nebrangi, 20–50 eurų. Daugiau kainuoja kelionė, įranga (specialus stalas, specialios palapinės ir kt.), kosmetika, nakvynė.
Kas galvoja, kad tai yra mielas, gražus pomėgis, apsirinka. Rengti šunis parodoms, nemiegoti naktimis, priimti keliolika valandų trunkančius gimdymus, kas porą valandų maitinti naujagimius šuniukus tikintis, kad visi išgyvens, pastoviai valyti šunų šlapimą, išmatas – menkas malonumas. Miela ir gražu būna auginant 1–2 šunis. Antra vertus, tai tarytum liga ar užburtas ratas, be kurio gyventi nebeišeina.
Skiri laiko dar vienam pomėgiui – motokrosui. Ar tiesa, kad adrenalinas – savotiškas narkotikas? Svarbiausia dalyvauti ar laimėti?
Pirmą motociklą nusipirkau būdama šešiolikos. Susituokus, gimus vaikui, šį pomėgį teko atidėti į šalį. Vėliau, vaikui ūgtelėjus, galėjau įsigyti keturratį. Pirkdama neįsivaizdavau, kaip reikia juo važiuoti, bet žinojau, kad išmoksiu ir dėsiu visas pastangas šiam tikslui įgyvendinti.
Irmai Grigaliūnaitei (kairėje) už prizą per varžybas svarbiau likti sveika ir atlaikyti visus važiavimo ratus.
Praėjusiais metais visą vasarą praleidau varžybose arba treniruotėse. Už visus apdovanojimus per varžybas man svarbiau nepatirti traumos, atlaikyti visus važiavimo ratus. Daugiausia jaudulio būna prie starto linijos, o toliau veikia adrenalinas.
Šiek tiek papasakok apie motokroso užkulisius. Ar pati tvarkai motociklą? Kaip Tave vertina kolegos – vyrai? Ar nejauti varžybose lyčių diskriminacijos?
Važiavau beveik visus Lietuvos taurės ir Lietuvos čempionato etapus, moterų įskaitoje po visų etapų iškovojau antras vietas.
Bent jau man atmosfera motokroso varžybose yra puiki. Sutikau daug gerų žmonių, sulaukiu daug palaikymo, pamokymų. Vyrai nediskriminuoja, o priešingai – padeda, jeigu mato, kad kas nors nesiseka.
Be abejo, tai pavojingas sportas, fiziškai labai sunkus, o ir techniškai ne ką lengvesnis. Daug sportininkų patiria traumas, dažnai genda technika. Tokia šio pomėgio kaina. Rimtų traumų neturėjau, bet su mėlynėmis ir sumušimais grįžtu iš kiekvienų varžybų.
Irma Grigaliūnaitė teigė, kad įveikus jaudulį prie starto linijos užvaldo adrenalinas.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo
Galiu pasidžiaugti, kad pati išmokau permontuoti ratus, pasikeisti grandinę, akumuliatorių ar perdėti vairą, bet kai reikia rimtesnio remonto, keturratį vežu pas meistrus.
Kai turi daug veiklos, kaip tai suderini su motinyste? Ar nepervargsti? Kas geriausiai padeda atsipalaiduoti po įtemptos darbo dienos?
Aš nieko nespėju. Pavargstu, kaip ir visi žmonės. Esu darboholikė, mano galvoje nuolat sukasi visokios idėjos, tikslai, darbai. Laisvu laiku taip pat sugalvoju, ką dar galiu padaryti. Nuo mokyklos baigimo daug dirbu, kad galėčiau turėti tokį gyvenimą, kokio noriu. O įsigijusi namus dar ir išmokau betonuoti, glaistyti, dažyti, kloti plyteles, grindis.
Gaila, bet darbas šunų kirpykloje neigiamai paveikė mano sveikatą, turėjau mažinti darbų mastą. Tai buvo puiki proga atsigręžti į savo šeimą, kitą veiklą. Kol dirbu, labai daug gelbėja mano tėvai. Jie prižiūri vaiką, o ir šiaip sūnus gana dažnai su manimi visur keliauja, tad pavyksta viską suderinti.
Kadangi esu intravertė, tai geriausiai atsipalaiduoti padeda poilsis ir ramybė.
