SUSILIEJĘS SU GAMTA

„Nufotografuoti gyvūną yra nepalyginamai sunkiau nei jį sumedžioti“, – dvi asmenines patirtis palygino Audrius Inapas. Norėdamas padaryti tobulą kadrą, mėgėjas fotografas dažnai turi ne tik sušlapti, išsipurvinti, bet ir būti kantrus ir etiškas – fotosesija gamtoje neturi kelti gyvūnui streso.

Pašnekovas gyvena Virbališkiuose, yra Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos biologijos mokytojas. Jis teigė, kad nuotolinis mokymasis – daug laiko atimantis darbas, tad pomėgį kuriam laikui reikės atidėti į šalį.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Nuo šautuvo prie fotoaparato

Gamtos fotografija A. Inapas susižavėjo vaikystės metais. Tėtis buvo medžiotojas, tai eidamas į mišką kartu pasikviesdavo ir sūnų.

„Fotografuoti pradėjau būdamas devintokas. Dar atsimenu pirmą fotoaparatą „Zenit“. Nuotraukų kokybė būdavo labai gera. Vėliau šį pomėgį apleidau ir į jį vėl pasinėriau tik prieš šešerius metus“, – pasakojo A. Inapas.

Kadaise jis buvęs medžiotoju, tačiau šios veiklos nutarė atsisakyti, nes su metais pradėjo jausti, kad vis labiau gaila nušautų gyvūnų. Nors ir laikėsi tikro medžiotojo principų, vis tiek tvirtino jaučiantis sąžinės graužatį. Pasak jo, tikras medžiotojas medžioja tik brandžius ir bandoje nebeperspektyvius gyvūnus, tuos, kurie vis tiek bus išvyti ar patys išeis iš bandos. Medžioti mamas su vaikais – griežtai draudžiama.
Fotografija irgi yra savotiška medžioklė. Gyvūną reikia prisijaukinti, nes fotografuoti jį turi iš arti.

Idealus apšvietimas būna tik anksti ryte, todėl į mišką A. Inapas išsiruošia paryčiais. Be to, dauguma žvėrių būna aktyvūs anksti ryte ir naktį, o ateiti į mišką vidurdienį ir žadinti juos būtų neetiška. Norint neišgąsdinti gyvūno, būtina užsimaskuoti. Gyvūnai turi įprotį maitintis toje pačioje vietoje, todėl kelias dienas iš eilės reikia nešti jiems maisto. Ėdančio gyvūno negalima išbaidyti, nes jis pakeis maitinimosi vietą ir vargas nueis perniek.

„Gyvūnas turi apsiprasti. Tai trunka ne vieną dieną. Paukščius fotografuoti šiek tiek lengviau. Pavyzdžiui, tupi laukuose ir lauki, kol varna pripras prie naujo objekto bent per porą valandų. Varnos protingi paukščiai, jos moka skaičiuoti“, – teigė A. Inapas.

Iš šimto kadrų – tik vienas

Didžiausia jo svajonė, kaip ir visų gamtos fotografų, nuotraukoje užfiksuoti vilką arba lūšį. Anot A. Inapo, rizikos būti užpultam miško plėšrūnų tikrai nėra, nes jie patys bijo žmonių. Nebent būtų labai alkani, o tai pasitaiko retai.

Pašnekovo teigimu, baimė būti sudraskytam vilko kyla iš nežinojimo. Jei vilkai į gyvenvietes ateina, tai tikrai ne žmonių medžioti. Juos labiau domina besiganantys gyvuliai. Taip pat į kaimus vilkai ateina pulti šunų. Jie vilkams yra konkurentai. Šie plėšrūnai puola ir lapes. Kitaip tariant, vyksta tarprūšinė išlikimo kova. Kartais vilkus galima pamatyti šalia gyvenamųjų vietovių ir dėl to, kad jie migruoja iš vieno miško į kitą.

Daug miškų, pievų ir vandens telkinių išbraidęs A. Inapas pastebėjo ir vieną gerą dalyką. Šiukšlių gamtoje akivaizdžiai sumažėjo. Greičiausiai tai lėmė atsiradę taromatai ir į gerąją pusę pasikeitęs žmonių mąstymas.

Mėgėjas fotografas tvirtino, kad gero kadro neišsipurvinęs ir nesušlapęs nepadarysi. Ir gėlės žiedo miške gražiai nenufotografuosi neatsigulęs. Reikia ir baloje pastovėti, ir kitąsyk rankas, kojas nušalti. Todėl ir juokauja, kad pomėgis brangus, nes reikalauja daug laiko sąnaudų.

Jokių specialių kursų ar studijų pašnekovas nėra baigęs. Daugiausia konsultuojasi su bendraminčiais. Gerų patarimų duoda profesionalus gamtos fotografas, A. Inapo draugas Darius Babelis.

„Esu savikritiškas, kabinėjuosi prie savo nuotraukų. Šimtus kadrų išmetu lauk, o pasilieku tik vieną. Noriu kokybės, jau reikėtų įsigyti ir geresnių objektyvų. Visi fotoaparatai turi savo nuotraukų ribą. Vidutiniškai po pusantro šimto tūkstančių kadrų jie tampa nebetinkami. Daug laiko praleidžiu ir prie kompiuterio. Nuotrauką reikia apdoroti – tai foną sulieti, tai kai kurias vietas paryškinti“, – pasakojo A. Inapas.

Šeima pomėgį labai palaiko, tačiau sūnūs Martynas ir Laurynas tėvo pėdomis neseka. Pasak tėčio, jie savo ateities neketina sieti nei su biologija, nei su medžiokle, nei su gamtos fotografija.

Laiko mažai

Dėl didelio noro pažinti gamtą A. Inapas pasirinko ir biologijos mokytojo kelią. Dar ir šiandien vorą, pelę, varlę ar kirmėlę saldu pačiupinėti. Yra rankose ir gyvatę laikęs – keista, bet įdomi patirtis. Ne vieną mokinių kartą mokęs pedagogas nedrįsta dabartinės jaunimo kartos peikti. Visais laikais buvo ir bus gabių, išradingų vaikų.

Kaip ir daugumai mokytojų, A. Inapui nuotolinis ugdymas yra didelis išbandymas. Net namams laiko nebelieka, o tuo labiau gamtos fotografiją turės užmiršti, nes darbas nuotoliniu būdu išeina iš įprastų laiko rėmų – nori to ar ne, reikia dirbti viršvalandžius. Tačiau Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos biologijos mokytojo darbo krūvis, palyginti su kitų dalykų mokytojų, dar nėra toks didelis. Sunku įsivaizduoti, ką tenka patirti lietuvių kalbos ar matematikos mokytojams.

„Grįžtamasis ryšys per nuotolines pamokas yra būtinas. Pavyzdžiui, dvidešimčiai mokinių išsiunti vienos pamokos užduotis ir matai, kad tik pusė peržiūrėta. O kur dar užduotys kitoms klasėms? Sunku tilpti į darbo laiko rėmus, laikas būnant namuose bėga daug greičiau“, – neabejojo mokytojas A. Inapas ir vylėsi, kad rugsėjį grįš įprastinis mokymasis klasėse.