TARP ARIMŲ VĖDERIŠKIŲ PĖDSAKAI

Vėderiškiai – kaimas Šimonių seniūnijoje, Adomynės parapijoje. Nuo Kupiškio iki čia 18 kilometrų į rytus, o nuo Adomynės – 5 kilometrai į šiaurę. Greta yra Mieliūnai, Pukniai, Visbarai. Kaimo žemę iš šiaurės į vakarus juosia Vaduvų miškas. Vakariniu pakraščiu teka Aluočio upelis. 2011 metais Vėderiškiuose gyveno 11 žmonių. Šiuo metu čia įsikūrusi tik viena šeima.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Vėderiškių pavadinimas primena vėdarus. Gal seniau šios vietovės žmonės garsėjo šiuo valgiu?
Surasti Vėderiškių žemes nelengva. Šimonių seniūnijos seniūnui Gintautui Černiui pasufleravus pavyko nepasiklysti. Važiuojant nuo Mieliūnų kaimo, Vėderiškiai prasideda tuoj už didžiulės akmenų krūvos palei kelią į kairę pusę. Pavažiavus šiek tiek tolėliau, reikia ties atliekų konteineriu ta kryptimi pasukti kaimo keliuku. Taigi nereikia ir jokių tikrų kelio ženklų. Kad rastum vietovę, pakanka akmenų krūvos ir atliekų konteinerio.

Vėderiškiuose nesutikome nė gyvos dvasios. Aplinkui driekėsi dirbami laukai. Apie buvusią kaimo didybę bylojo senos valstybės saugomos kapinaitės. Deja, ganėtinai apleistos, apsamanojusios, neaptvertos.

Šalia kelių apgriuvusių trobesių buvo matyti ir vienintelė gyvenama sodyba. Su jos gyventojais nepavyko susisiekti. Paskelbtas šalyje karantinas dėl koronaviruso infekcijos pakoregavo ir mūsų bendravimą su potencialiais pašnekovais. Į svečius nesipiršome. Visgi telefonu pavyko pasikalbėti su keliais buvusiais vėderiškiečiais.

Svajoja artimiesiems paminklą pastatyti

Pirma pašnekovė Bronislava Magylienė Vėderiškiuose gimė ir užaugo. Jos tėvų Karolinos ir Antano Kavoliūnų šeima gyveno pamiškėje už kapelių. Jų kaimas buvęs nemažas, 18 sodybų. Laukai dar yra. Trobesių nebėra.

„Iš savo trobos matydavome žiburį Antano Pečkaus vienkiemyje. Mat jų namas buvo beveik priešais mūsų namus, tik šalia kapelių, ant kalniuko. Mano tėvai susilaukė dešimties vaikų. Deja, užaugome tik keturi. Be manęs, dar buvo Pranė, Julė ir Alfonsas. Visi jie jau mirę. Sesuo Julytė pasimirė prieš metus. Likau viena. Esu iš vaikų beveik jaunylė. Dar buvo viena sesytė už mane jaunesnė, bet mirė maža.
Mano tėveliai turėjo 20 hektarų žemės. Prie stambesnių ūkininkų jau buvo priskiriami. Sėjo javus, laikė arklių, 4–5 karves, avių, kiaulių. Pokario sumaištis palietė ir mūsų šeimą. Vyresnioji sesuo Pranutė ir tėvelis buvo ištremti į Sibirą. Mama su kitais vaikais buvo priversta palikti namus ir kurį laiką glaustis pas gimines. Aš kurį laiką gyvenau Rokiškio rajone pas mamos seserį. Kai nebegrėsė tremtis, sugrįžome į Vėderiškius, į savo namus. Sodyba buvo nuniokota. Reikėjo daug pastangų įdėti, kol viską sutvarkėme.
Kai mirė tėvelis, mes, vaikai, jau buvome suaugę, sukūrę savo šeimas ir gyvenome atskirai. Aš Mieliūnuose, Pranutė Salose, Julytė Galsiškiuose, Pranas Aluotose. Likusi viena mama nebenorėjo gyventi vienkiemyje, persikėlė pas vieną iš dukterų. Taip liko sodyba nebegyvenama. Vėliau ją sunaikino ir melioracija“, – pasakojo apie gyvenimą Vėderiškiuose pašnekovė.

Bronislava, kiek sveikata leidžia, prižiūri senąsias Vėderiškių kapinaites. Čia palaidoti jos broliai ir seserys. Moteris planuoja pastatyti jų amžinojo poilsio vietoje paminklą. Tvarkant kapines jai dažnai talkindavo ir buvęs tėviškėnas Jonas Pečkus. Bronislava sakė, kad būtų gerai, jei atsirastų daugiau talkininkų tvarkant senąsias kapinaites.

Moteris papasakojo ir apie savo gyvenimą. Nutekėjo į Šerelius. Netrukus su vyru Albinu persikėlė į Mieliūnus, kai čia nusipirko sodybą. Jos amžinatilsį vyras daug metų buvo kolūkio mechanizatorius. Ji pradėjusi 18 metų melžti kolūkio karves, šį darbą dirbo iki pensijos. Su vyru užaugino dukras Laimutę ir Romutę. Turi penkis anūkus. Smagu, kad dukros šalia gyvena. Laimutė kartu su ja, o Romutė – kaimynystėje.

„Pasiilgstu gimtinės. Kaip nepasiilgsi“, – atsisveikinant prisipažino Bronislava.

Per gimtinę prisiminimų takais

Antras šio kaimo žmogus, su kuriuo vėliau pasikalbėjome, buvo jau Bronislavos paminėtas Jonas Pečkus. Kalbą pradėjome nuo jo gimtosios sodybos Vėderiškiuose. Mat ten buvau užklydusi, kai apėjau senąsias šio kaimo kapines.

„Visos kaimo sodybos buvo gražios, neapleistos. Mano gimtinėje dar yra išlikęs svirnas, pirtis. Tėvai turėjo 15 hektarų žemės. Vėliau dar 7 hektarus nusipirko.“

„Namas ir tvartas sudegė kolūkiniais laikais. Buvo dviejų galų gryčia. Vienas galas įrengtas, o antras ne. Tai čia brolio įleisti gyventi žmonės laikė šieną. Po išgertuvių kažkas iš svečių įkaušęs ten atsigulė. Matyt, nuo jo numestos nuorūkos ir užsidegė šienas.

Pamatęs, ką padarė, tas žmogus pabėgo. Gaisras buvo per vėlai pastebėtas ir viskas supleškėjo“, – prisiminė pašnekovas.

Jis papasakojo, kad mama su pirmu vyru Jonu gyveno ūlyčioje. Augino sūnų Juozą ir dukterį Bronę. Vyrui mirus, mama ištekėjo už pirmo vyro brolio Antano, jo tėvo.

Kaimą skirstant į vienkiemius šalia kapinaičių ant kalniuko ir buvo pastatytas naujas namas.
Ar jį statė dėdė Jonas, ar tėvas, pašnekovas sakė negalįs tiksliai pasakyti. Yra gimęs 1932 metais, kai jau tie namai buvo.

„Kai jaunas esi, praeities dalykai nelabai įdomu. Kai nori apie tai sužinoti, nebebūna ko pasiklausti. Žinau tik, kad senosiose kaimo kapinaitėse yra palaidotas vienas mažas mano mamos ir pirmo jos vyro vaikelis. Brolio kapelį aplankau.

Brolis Juozas tėviškėje su mama gyveno iki jos mirties. Buvo geras siuvėjas.

Mamai mirus, jis netrukus išėjo užkuriom ir apsigyveno netoli Salų, Rokiškio rajone. Sesuo Bronė, kaip ir aš, įsikūrusi Mieliūnuose.

Nebeliko Vėderiškių. Tik buvusioje Prano Mažylio sodyboje šiuo metu gyvena viena šeima, atsikrausčiusi iš Rokiškio krašto.

Dar netoli mano gimtųjų namų stūkso kolūkio mechaninių dirbtuvių griuvėsiai. Kažkas iš Adomynės už čekius buvo tą pastatą privatizavęs, bet juo nepasinaudojo. Baigia sugriūti.

Toks pat likimas ir kolūkinę fermą palei kelią ištiko. Tuoj už Mieliūnų, kur priversta šalikelėje akmenų, yra nebegyvenama Juliaus Šilinio sodyba. Tik nežinau, ar ji Vėderiškiams, ar jau Puknių kaimui priklausė. Tai tiek to mano gimtojo kaimo pėdsakų belikę“, – apgailestavo pašnekovas.

J. Pečkus, 1952 metais grįžęs iš privalomos karinės tarnybos, Ukmergėje baigė žemės ūkio mechanizacijos mokyklą ir visą gyvenimą dirbo kolūkyje mechanizatoriumi. Jo žmona Konstancija į šį kraštą atitekėjo iš gretimo rajono Salų kaimo. Dirbo sarge, kolūkio kontoros valytoja, paštininke.
Pečkai užaugino dvi dukras Irutę ir Danguolę. Viena gyvena Vilniuje, o kita Panevėžyje.
Turi dvi anūkes ir du anūkus. Jie kaskart atvažiuoja pasisvečiuoti pas juos.

„Nušlavė melioracija Vėderiškius nuo žemės paviršiaus. Buvę gyventojai kas į miestą, kas į Mieliūnus persikėlė gyventi. Dabar gali tik gimtinės oru pakvėpuoti ir į jos laukus pasižvalgyti“, – filosofiškai kalbėjo buvęs vėderiškietis J. Pečkus.

Atminties kodas

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmanto Jankausko parengtame straipsnyje apie Vėderiškius rašoma, kad kaimas greičiausiai susiformavo Valakų reformos laikais ir priklausė Aluotų dvarui.

1590 metais kartu su Obonimis šis kaimas perduotas Pienionių seniūnijai, Kepurinės vaitijai. 1643 metais Vėderiškiai minimi Kupiškio bažnyčios santuokos metrikų knygoje.

Kaimas smarkiai nukentėjo didžiojo maro metais.

1716 metų revizijoje visiškai neminimas, o ir 1737 metais tebebuvo visiškai tuščias. 1765 metais jau minimas čia buvęs pasodininko Tomo Giedrio dūmas (ūkis). 1869–1915 metais Vėderiškiai priklausė Puponių valsčiaus Preobražensko seniūnijai. 1903 metais kaime buvo 84 gyventojai. 1919–1950 metais Vėderiškiai priklausė Šimonių valsčiaus Mieliūnų seniūnijai (apylinkei). 1923 metais buvo 14 ūkių, 80 gyventojų.

Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą kaimas pradėtas skirstyti į vienkiemius, bet šie darbai nebaigti.
Nuo 1923 metų ūkininkai vėl prašė kaimą išskirstyti, nes pastatai buvo jau labai prastos būklės. Vėderiškius į vienkiemius 1931 metais išskirstė matininkas Antanas Vėgelis. Suformuotas 2665,15 ha plotas buvo išdalytas šiems ūkininkams: Kazimierui Dapšiui, Jurgiui Karosui, Antanui Kavoliūnui, Kazimierui Kručui su Marcele Kručaite ir Anele Kručiene, Marcelinui Magylai, Marijonai Magylienei, Antanui Mažyliui, Napoleonui Mažyliui, Juozui Mažyliui, Antanui Mėlyniui, Adomui Mikėnui su Emile ir Akvile Mikėnaitėmis bei Marcele Mikėniene, Jono Pečkaus įpėdiniams Jonui Pečkui ir Samparijonai Bačiulytei, Juozui Šaulinskui, Juozui Šiliniui, Feliksui Šlekiui, Marijonai Vasalauskaitei, Aksenijui Vasiljevui su Prosene, Aldokija, Marijana Vasiljevaitėmis, Dominykui Vizbarui, Jonui Vizbarui, Petrui Vizbarui.

Bendrai nuosavybei buvo palikti žvyrynas, smėlynas ir kapeliai. Kaime vyravo stambūs ir vidutiniai ūkiai. K. Dapšio buvo didžiausias (39, 94 ha).

Skirstant Vėderiškius atsirado ir nauji keliai, sujungę Apirbų–Viluinių ir Mieliūnų–Viluinių kaimus. Kaime ilgai veikė Apirbų pradžios mokykla (pas K. Dapšį, vėliau pas A. Vizbarą, o nuo 1937 metų – pas A. Mėlynį).

Pokario metais labai nukentėjo Dapšių šeima. Rezistencinėje kovoje žuvo penki broliai Dapšiai – Jurgis, Juozas, Kazimieras, Jonas, Vladas. Jų tėvas Kazimieras negrįžo iš Karagandos lagerio. Dapšių sodyba sudeginta. Likusi šeima išblaškyta. 1949 metais rugsėjo 29 dieną per čekistų operaciją prie Jono Aiduko sodybos buvusiame bunkeryje žuvo A. Starkaus-Blindos partizanai Antanas Aidukas-Katinas, Jonas Aidukas-Klevas, Jonas Čirūna. Taip pat iš kaimo rezistencinėje kovoje dalyvavo ir žuvo Jonas Mažylis, Jonas Mikėnas. Į Sibirą ištremtos Mėlynio, Pečkio šeimos.

Kaime 1959 metais buvo Marės Kručienės, Antano Kavoliūno, Petro Vizbaro, Adomo Mikėno, Stepono Magylos, Prano Mažylio (Antano s.), Antano Karoso, Antano Magylos, Juliaus Šilinio, Julijos Šaulinskienės, Marės Pečkuvienės, Jono Mažylio, Prano Mažylio (Juozo s.), Barboros Vizbarienės, Aloyzo Stipino, Stepono Baltrūno, Onos Aidukienės, Onos Dangės Žekaitės namų ūkiai. Iš viso 60 gyventojų. 1970 metais buvo 43, 1979 metais – 30, 1989 metais – 10, 2001 metais – 13, 2011 metais – 11 gyventojų.

1935 metais užrašyti šie vietovardžiai: Bendrinės (krūmai), Bognas, Kablyškės, Karvavalkys (balos), Duobinės (pieva), Eglynė (eglių krūmeliai), Gailynė, Kumponas, Miklojiškės, Pušynė, Smilgynė, Šlektapievė (pievos), Galinis (kalnas), Laiboji, Margės (dirvos), Pavalkys (pieva palei balą), Upio galas (upelis), Urboniškis (krūmai), Ūsiškis (krūmeliai).