Ramūnas ČIČELIS
Žurnalistas, rašytojas
Leiskite man pradėti šį komentarą nuo situacinio pasakojimo. Anądien paskambino kolega ir papasakojo kasdienę istoriją.
Reikalas toks, kad jo namuose sugedo vandentiekio vamzdis. Gedimas smulkus, bet savo jėgomis pataisyti beveik neįmanoma. Pažįstamas meistras išvykęs ir laikinai nepasiekiamas. Reikėjo auksarankio ieškoti interneto skelbimų portaluose.
Po neilgų paieškų ir trumpo skambučio telefonu sutarta, kad meistras atvyks rytoj, vidurdienį. Visą dieną ir kitos priešpietį praleidęs be geriamojo vandens, kolega laukia žadėtojo meistro vizito. Vidurdienis – į duris niekas nesibeldžia ir neskambina, valanda po vidurdienio – tyla. Pagaliau santechnikos aukai trūksta kantrybė ir jis skambina meistrui.
Šis atsiliepia ir išgirdęs priekaištą, kad neatvyko sutartu laiku, atsako nieko nežadėjęs. Ir apskritai – gedimas mažas, todėl taisyti meistrui finansiškai neapsimoka. Priežastis aiški, tačiau ši istorija palieka atvirą ir skaudų klausimą: kodėl reikėjo žadėti, jei atvykti net neketinta? Ar pažadas dabar jau nieko nebereiškia?
O dabar prisiminkime, kada paskutinį kartą savo ar kitų žmonių šnekoje girdėjome frazę su junginiu „garbės žodis“. Manau, lengvai prisiminti nepavyks, nes mūsų dienomis savo garbe prisiekti jau nemadinga ir keista. Mūsų garbė ir orumas iš kasdienės kalbos turbūt negrįžtamai pasitraukė į teisės sritį. Šiais laikais santykių ir bendravimo dalykų – garbės ir orumo – ieško retas, dažniau, populiariau ir pinigingiau tai daryti teismuose.
Deja, pastarieji ne visada nusprendžia, kas teisus ir kieno yra tiesa dėl garbės ir orumo pažeminimo. Teismai sprendžia apie teisėtumą, bet ne visada apie tiesą. Žmonių bendrabūvio žodis transformavosi, tarsi pabėgo į įstatymo raides, kurios sudaro jau kitokios vertės, nei anksčiau įprasta, žodžius.
Toks ir panašus yra daugelio mūsų kalbos žodžių likimas – beprasmis ir tuščias skambesys, prarandantis reikšmes ir prasmes. Vis dažniau kalbame dėl paties proceso, lyg dėl beveik fiziologinio poreikio reikėtų paaušinti burnas. Po daugybės žodžių masinės devalvacijos neišvengiamai turi ateiti laikas, kai ir pats procesas taps absurdiška mechanika.
Šie procesai turbūt yra pradėti ne vien Lietuvos, bet ir daugelio kitų valstybių politikų sluoksniuose. Juk pats žodžio kaip pažado vaidmuo yra drastiškai menkinamas periodiškai vykstant rinkimų kampanijoms ir vėliau išrinkus valdžią. Jei valstybės vadovai laužo žodį, tai labai greitai perima ir kiti socialiniai sluoksniai.
Klystų tie, kurie sakytų, jog žodžio nuvertėjimas susijęs vien su politiniais veiksniais. Dar esama ir XX amžiaus antroje pusėje įvykusio masinio kultūros posūkio vaizdo link. Tai reiškia, kad maždaug nuo 1960–1970 metų Vakarų pasaulyje nuotrauka, filmo ar reklamos kadras yra vertingesni ir lengviau suprantami nei verbalinė kalba. Dabartiniais laikais (ir tai ypač gerai pastebima, žvelgiant į vaikus) žodžius keičia technologiniai algoritmai.
Žodžiu išsakytas pažadas, susitarimas, tiesos matmuo yra pakeistas į nevienareikšmę galimybių, taktikų apmąstymo ir pasirinkimo būseną. Šiandien jau niekas nėra savaime suprantama ir reikalinga žodinės argumentacijos – užtenka žaibišku greičiu vykstančios kaitos, kurios suvokti racionaliai ir empatiškai jau nebespėjame.
Kas galėtų sugrąžinti žodžio galią ir atkurti buvusį jo vaidmenį? Galimas atsakymas į šį klausimą skamba senamadiškai: liberalių pažiūrų žmonės tikėti pažadu ir patys jį tvirtai duoti dabar gali tik tada, jei patys gyvena žodžio kultūroje, literatūroje – kitaip sakant, skaito knygas; religingus žmones gelbsti šventraštis, kuris pradedamas žymiuoju sakiniu „Pradžioje buvo Žodis“.
Žmonės, kuriems nebūdingos jokios pažiūros, išskyrus pinigų ir valdžios troškimą, tikriausiai, yra jau prarasti. Mūsų vienintelis uždavinys ir pagalba jiems – jų atpažinimas ir atkirtimas nuo to, ko jie labai stipriai nori. Kad žodis būtų moralus arba sakralus, reikia kiekvieno iš mūsų apsisprendimo, kuris yra asmeninis ir reiškiantis daugiau nei buvome linkę galvoti.
Noah Black (Unsplash) nuotrauka
