Į Čivonis nuvažiuosime pasukę plentu nuo Kupiškio į Rokiškį. Šis kaimas yra Skapiškio seniūnijoje ir parapijoje, 7 km į pietvakarius nuo Skapiškio ir 8,5 km į rytus nuo Kupiškio. Greta įsikūrę Keginiai, Naiviai, Duoniūnai, Puponėliai (II Puponys), III Puponys, Skodiniai. Šiauriniu Čivonių pakraščiu teka Kupos upė.
Seniūnijos duomenimis, šiuo metu šiame kaime savo gyvenamąją vietą yra deklaravę 13 gyventojų. Visgi nuolat čia gyvena per pus mažiau žmonių.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Šaknys ir Žemaitijoje
Iš karto be navigacijos ar žemėlapio surasti Čivonis sklandžiai gali ir nepavykti. Mat tik vietiniai žino, kur iš plento pasukti į Duoniūnų kaimą, kad privažiuotum ir Čivonis. Kol kas nei į vieną šių kaimų nesimato jokių kelio nuorodų. Vietiniai tik pasufleravo, kad Duoniūnų ir čivoniečių valdas skiria sustatyti pakelėje atliekų konteineriai. Taigi pasukę į žvyrkelį ir važiavome dairydamiesi tų konteinerių.
Pažintį su Čivonimis pradėjome nuo paskutinės šio kaimo sodybos. Joje nieko neradome. Tik pasukę atgal pamatėme netoliese ganykloje jauną vaikinuką ir moterį prie gyvulių. Ji ir buvo šių namų šeimininkė. Iš jos sužinojome, kad šis kiemas yra Laužikų. Deja, moteris neturėjo laiko leistis į kalbas ir rekomendavo nuvažiuoti pas Drukteinius, kur tikrai turėtume rasti ką nors namuose. Taip ir padarėme.
Gražiai tvarkomoje, su plevėsuojančia Lietuvos istorine vėliava sodyboje pasikalbėti apie Čivonis ir gyvenimą sutiko abu jos šeimininkai Janina ir Augenijus Drukteiniai.
Šis kaimas yra Augenijaus tėviškė. Visgi šis vyras turi nemažai ir žemaitiško kraujo. Mat jo tėvas Aleksas Drukteinis buvo kilęs iš Žemaitijos, iš Kaltinėnų, netoli Medvėgalio kalno.
„Kaltinėnuose kurį laiką klebonavo kunigas, kilęs iš Kuosėnų. Pavardės nebepamenu. Jis paprašė mano tėvo tėvų, kad jie sūnų išleistų pas jo brolį ūkininką į Kuosėnus bernauti. Mano tėvas augo gausioje šeimoje. Taigi kunigas, norėdamas tikriausiai daugiavaikei šeimai pagelbėti, rekomendavo darbdavį.
Taip mano tėvas atsidūrė Aukštaitijoje. Pas ūkininką jis dirbo tol, kol pramoko dailidės amato. Jį šių apylinkių žmonės žinojo ir kaip muzikantą, mokantį groti bandonija, būgnu ir lėkštėmis. Muzikuojantį jį, matyt, nusižiūrėjo ir būsima žmona čivonietė Genutė Stukaitė. Mano mamos buvusioje tėviškės sodyboje šiuo metu kuriasi jauna Audickų šeima“, – pasakojo Augenijus.
Vėliau jo tėvai apsigyveno irgi netoliese, buvusioje Kaulakio sodyboje. Dabar jos jau nebėra. Sudegė. Naują namą, kuriame dabar gyvena Augenijus su žmona, jo tėvas pasistatė 1957 metais. Prieš tai šioje vietoje buvo plynas kviečių laukas. Tuo laiku Čivonyse planuota plėsti kolūkinę gyvenvietę. Tad ir leidimai namų statybai dalinti. Vėliau valdžia persigalvojo ir pagrindinę kolūkio gyvenvietę perkėlė į Naivius. Ten vėliau persikėlė ir dauguma čivoniečių iš melioruojamų vienkiemių.
Pasak Augenijaus, iš dviejų kaimo gatvių, kurias skyrė nemažas dirbamų laukų plotas, beliko tik viena. Iš buvusių 24 sodybų – mažiau nei pusė. Kas gyveno Čivonyse, dabar tik byloja antkapių užrašai senosiose kaimo kapinaitėse ant kalniuko ir parašyta „Kupiškėnų enciklopedijoje“.
Augenijus užaugo taip pat gausioje šeimoje su trimis seserimis Zita, Alyte ir Danguole bei broliu Remigijumi. Zita šiuo metu gyvena Čikagoje. Remigijus ir Danguolė – Šiauliuose, o Alytė – Panevėžyje.
„Aš likau tėviškėje. Ji man – viskas. Neturiu nė minties, kad tėviškę galėčiau palikti. Čia aš vienintelis tikras čivonietis belikęs“, – tvirtai kalbėjo Augenijus.
Ryšio kabelių žinovas
Vyras yra baigęs tuometinį Panevėžio politechnikumą, pramonės įmonių elektros įrenginių specialybę. Galėjo įsitvirtinti šiame mieste. Buvo gavęs darbą tuometinėje „Ekrano“ gamykloje. Net butą jam darbovietė paskyrė. Ten viskas buvo gerai, tik jį tebetraukė į tėviškę.
Nepatiko Augenijui miesto erzelis. Pokalbio metu ne kartą jis pakartojo, kad esąs ne miesto žmogus.
Gimtojo rajono centre jis apsigyveno grįžęs 1969 metais iš privalomos tarnybos armijoje. Įsidarbino tuometiniame rajono Ryšių skyriuje. Šioje darbovietėje, kuri vėliau keitė pavadinimą ir tapo Lietuvos telekomunikacijų bendrovės TEO.LT dalimi, po kiek laiko vėl pervadinta į „Telia Lietuva“, Augenijus dirbo apie penkiasdešimt metų. Į pensiją išėjo tik po paskutinės reorganizacijos, jau turėdamas septyniasdešimt metų. Jo bendras darbo stažas maždaug penkiasdešimt ketveri metai. Tokį darbingų metų kraitį jis susikrovė pradėjęs dirbti nuo 16 metų, dar besimokydamas politechnikume.
Rajono kabelinių linijų sistema vyrui pažįstama lyg penki rankos pirštai. Nė metras kabelio nebuvo paklotas be jo žinios. Atliekant tuos darbus Augenijus vadovavo 8 žmonių brigadai. Pasak jo, dar ir dabar, prabėgus keleriems užtarnauto poilsio metams, kai kas jo patarimo dar pasiklausia, kur galima kasti, ar toje vietoje nutiestas kabelis, ar ne.
Gyvenimo vingiai
Augenijus su amžinatilsį pirmąja žmona Regina susilaukė trijų vaikų – Mindaugo, Rasos ir Manto. Žmona dirbo pašte telegrafiste. Vėliau Kupiškio pieninėje – paruošų inžiniere. Kai jaunyliui sūnui buvo tik aštuoneri metai, Augenijus tapo našliu. Vyresnieji vaikai jau kabinosi į savarankišką gyvenimą.
„Su mažuoju sūnumi metus labai vargau. Sunku buvo derinti tėvo pareigas, buities reikalus ir darbą. Sūnui per tą laiką ir sveikata buvo sušlubavusi“, – atviravo pašnekovas.
Su Janina juodu suvedė bendradarbiai. Mat moteris tuo metu dirbo Kupiškio telefonų stotyje.
„Mano tuometinis viršininkas Vilius Guoba mane paskatino artimiau susipažinti su Augenijumi. Matydamas, kaip netekęs žmonos jis vienas vargsta su vaiku, viršininkas man tarstelėjo, ar negalėčiau pabandyti su Augenijumi kurti bendro gyvenimo. Aš irgi jau keleri metai buvau našlė. Taip ir suėjome į krūvą. Netrukus santykius įregistravome metrikacijos skyriuje ir prieš Dievą bažnyčioje vienas kitam pasižadėjom drauge eiti gyvenimo keliu. Iš pirmos santuokos jau turėjau suaugusį sūnų Gintarą.
Su mažuoju Mantuku greitai radome bendrą kalbą. Vaikas prie manęs labai prisirišo. Vyresnieji vaikai irgi mane gerbė. Pykčių jokių nebuvo. Aš jiems sakydavau, kad mamos niekada neatstosiu. Prašiau mane vadinti Janina, o ne mama. Šeima mane savaip pakrikštijo ir vadino „mamani“, – apie savo gyvenimą, užaugintą Mantuką ir santykius su kitais šeimos nariais pasakojo Janina.
Moteris yra kilusi iš kaimyninio Rokiškio rajono Aleksandravėlės kaimo. Užaugo gausioje šeimoje. Jai nuo mažens yra pažįstami visi kaimo darbai. Gal todėl likus iki pensijos keleriems metams netekusi darbo ji pasinėrė Čivonyse į ūkininkavimą.
„Pirmą karvę kaimynė norėjo net už dyką atiduoti. Žinoma, ją iš jos nusipirkome. Netrukus atsirado veršiukas, žąsų įsiveisėme. Galvijų bandą buvome iki šešių padidinę. Pieno ir sau, ir pieninei užteko. Po kelerių metų sunkaus darbo sušlubavo mano sveikata. Teko galvijus išparduoti. Visgi sudėjusi rankų nemokėjau namuose sėdėti. Išvykau penkeriems metams į Vokietiją slaugyti senyvo amžiaus ligonio. Dirbdavau du mėnesius ten ir du mėnesius galėdavau ilsėtis Lietuvoje. Darbdaviai buvo labai geri. Laisvalaikiu su jais visur kartu keliaudavau. Vokiečių kalbos pagrindus turėjau iš mokyklos laikų. Jei ko nesuprasdavau, į žodyną pasižiūrėdavau. Tad bendravimo sunkumų nebuvo“, – pasakojo apie savo gyvenimo patirtį Janina.
Moteris šiuo metu ne tik šeimininkauja namuose, vyrui padeda pagloboti anūkus, bet suranda laiko ir dainavimui. Ji yra Kupiškio kultūros centro Naivių laisvalaikio salės moterų vokalinio ansamblio „Obelėlė“ dainininkė.
Augenijus juokauja, kad jam, matyt, meška bus ant ausų užlipusi. Neturįs jokios muzikinės klausos. Mėgėjiška meno veikla nesidomi, tik žmoną į repeticijas pavėžėja.
Kai varstotas ne ant pirties
Augenijus džiaugiasi vaikais, kurie rado savo gyvenimo kelią. Mindaugas ir Mantas lankė irklavimo treniruotes. Jie netapo profesionaliais sportininkais, bet ši veikla turėjo įtakos renkantis profesiją. Abu broliai įsikūrę Kaune. Mindaugas dirba policijoje, o Mantas yra įgijęs kineziterapeuto specialybę. Kurį laiką ir dirbo šioje srityje. Šiuo metu darbuojasi kitur. Dukra Rasa liko gimtajame krašte. Jos veikla susijusi su pedagogika, muzika ir kultūros sritimi. Visi vaikai su savo šeimomis laukiami ir dažnai juos aplanko. Dideliame Drukteinių name visiems vietos sočiai.
Augenijus labai didžiuojasi aštuoniais anūkais – Luku, Jonu, Kajumi, Pijumi, Adomu, Agniumi, Jore ir Stela. Jiedu su žmona mielai prireikus pagloboja mažiausius anūkus. Šiuo metu jų rūpestėlis Jorytė.
Augenijus džiaugėsi, kad vyresnieji anūkai atvažiavę mielai nupjauna žolę apie sodybą. Pašnekovas sakė, kad norėtų sulaukti ir proanūkių. Prakalbus apie tuos giminės pagausėjimo reikalus, Augenijus prisiminė šmaikštų vieno kaimyno pasakymą, kai to žmogaus aplinkiniai teiraudavosi apie šeimynos padidėjimą. „Dar varstotas ne ant pirties“, – atšaudavo smalsuoliams vyras.
Drukteiniai aprodė sodą, šilauogyną. Sunku dabar įsivaizduoti, kad žalumoje skendinti sodyba buvo pastatyta plyname lauke.
Iš šio kiemo toliau patraukėme pro pakelėje stovintį kaimo jaunimo kryžių, prieš 123 metus statytą, kurio aplinka rūpinasi Augenijus, apžiūrėti Čivonių kapelių, o iš ten vėl pasukome šio kaimo pagrindiniu keliu ieškoti naujų pašnekovų.
Į kaimą broliai pavadino
Vienoje sodyboje namo duris pravėrusi moteris pasikalbėti nepanoro. Mat esanti ne šio krašto gyventoja, bet pakruojietė. Čivonyse apsistojo ieškodama darbo pas ūkininkus. Ji patarė apsilankyti pas netoliese gyvenančius Beriozovus.
Nurodytoje sodyboje ir šnektelėjome su čia gyvenančia Fiokla Beriozoviene. Moteris papasakojo, kad Čivonyse gyvena su vyru Leonu Beriozovu. Į šį kaimą atsikraustė prieš dvidešimt penkerius metus iš Kupiškio. Čia yra buvusi Bočiulių sodybą, kurią jiems pardavė jų dukra Joana.
„Miestą palikome, kai netekome darbo. Prieš tai aš dirbau Kupiškio dujų pilstymo stotyje, o vyras tuometinėje rajono statybos organizacijoje (RSO).
Susiviliojau savo dviejų brolių, anksčiau gyvenusių Čivonyse, kvietimu įsikurti greta jų. Vėliau susiklostė taip, kad vienas brolis mirė, o kitas iš Čivonių sugrįžo gyventi į Kupiškį.
Persikėlę į Čivonis kurį laiką dirbome žemės ūkio bendrovėje, kuriai vadovavo Jonas Žilinskas.
Mano vyrui kaime patinka, o aš gailiuosi, kad palikau miestą. Labai nuobodu, ypač žiemą, kai beveik visi kaimynai išvažinėja. Kasdienybę paįvairina važiavimas į Kupiškį ar kitur apsipirkti. Vasarą dar turiu daržo rūpesčių.
Mūsų vaikai gyvena užsienyje. Vienas sūnus Islandijoje, o kitas – Airijoje. Augintinė mergaitė su savo vaikeliu įsikūrusi Londone. Prieš dvi savaites buvo atvažiavusi anūkė iš Islandijos. Ji antrokė. Užaugusi Lietuvoje. Tai lietuviškai dar neužmiršusi kalbėti, bet rusiškai nemoka. Aš ir mano vyras esame kilę iš rusų sentikių šeimų. Mano tėviškė prie Viešintų, o vyro Radviliškyje.
Su vaikais bendraujame dažniausiai internetu. Kompiuteris vienintelė mūsų paguoda ir galimybė neatitrūkti nuo gyvenimo, pasaulio įvykių. Su pažįstamais, kitais artimaisiais pasikalbame ir telefonu“, – kalbėjo moteris.
Su Fiokla šnekėjomės jos 70-ojo gimtadienio išvakarėse. Moteris sakė, laukianti savo namuose svečių. Šeimininkė iš Kupiškio jau užprašyta paruošti vaišių stalą. Pašnekovė papasakojo, kad tarp jos svečių turėtų būti ir vaikystės draugė, su kuria draugauja nuo trejų metukų amžiaus. Taip pat pakviestas ir būrelis buvusių klasės draugų. Šiemet sukako 50 metų, kai jie visi baigė Viešintų vidurinę mokyklą.
„Nuvažiuoju į Viešintas. Ten aplankau tėvų ir brolių kapus, susitinku su pažįstamais“, – sakė moteris.
Atsisveikindami palinkėjome Fioklai gražios jubiliejinio gimtadienio šventės.
Čivonyse dar užsukome į labai jaukią Eugenijos Šlapelienės sodybą, bet ten nieko neradome.
Durų niekas neatvėrė ir „Čivonkiemyje“. Ši sodyba buvo žinoma, kaip skirta kaimo turizmui. Ją buvo galima išsinuomoti įvairioms šventėms rengti. Vėliau išsiaiškinome, kad šios sodybos šeimininkas Rolandas Verbliugevičius ta nuoma nebeužsiima. Sodyba naudojama savo reikmėms. Seniau ši sodyba priklausė Broniui Masiuliui.
Atminties kodas
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmanto Jankausko ir Genovaitės Masiulytės parengtoje informacijoje rašoma, kad kaimo pavadinimas, spėjama, kilęs iš asmenvardžio Čivonis.
XVII–XVIII a. kaimas priklausė Pienionių seniūnijai, Kepurinės vaitijai.
Panaikinus Pienionių seniūniją kaimas priklausė Pienionių (Šimonių) valstybiniam dvarui. 1843 metais Čivonyse buvo 15 dūmų (ūkių), 106 gyventojai. 1888 metais kaime buvo 16 ūkių ir 138 gyventojai. 1914 metais čia gyveno 179 žmonės. Kaimui priklausė 15 valakų žemės. Sodybos spietėsi pagal kelią ir dėl to kaimas buvo ilgas. Rytinė jo dalis vadinta Ryga, o vakarinė – Daržininkais. Tamošius Mekas garsėjo kaip kaimo kalvis, Uršulė Totorienė – kaip geriausia audėja.
Autorės nuotraukos
1919–1940 metais Čivonys priklausė Kupiškio valsčiui. 1923 metais kaime buvo 25 sodybos ir 125 gyventojai. Skirstymo į vienkiemius darbai pradėti 1926 metų vasarą atvykus matininkui Stepui Pilkauskui. Žemė buvo suskirstyta į 36 sklypus.
Kaimo žmonės buvo gana šviesūs. Aktyviai veikė jaunųjų ūkininkų ratelis, neatsiliko ir pavasarininkai. Jie rengė vaidinimus, gegužines, organizavo kalendorines šventes. Čivonyse 1942 metais buvo 26 šeimos: Kazio Laužiko, Antano Laužiko, Petro Masiulio, Jono Masiulio, Alfonso Tviskaus, Kazio Tviskaus, Juozo Tviskaus, Povilo Tviskaus, Albino Stuko, Jono Kaulakio, Antano Meko, Juozo Gurklio, Jurgio Bočiulio, Justino Totorio, Adomo Kukenio, Jono Pečiūros, Adelės Totorytės, Kazio Zulono, Domo Bugailiškio, Jono Merkio, Jono Kemeklio, Jono Jurgelionio, Juozo Pamarnacko, Jono Laužiko, Antano Gaidimausko, Antano Tunkevičiaus. Iš viso 106 gyventojai.
Baigiantis II pasauliniam karui į Vakarus pasitraukė broliai Stukai. 1949 10 31 kaime įkurtas „Pakupio“ kolūkis. Vėliau prie jo prijungti Naivių, Duoniūnų, III Puponių, Kerelių, Tatkonių kaimai. Kontora ilgą laiką buvo Stuko namuose.
Pokario metais Julės ir Jono Laužikų sodyboje kurį laiką buvo partizanų bunkeris, bet sodybos šeimininkė čia besislapstančius 2 kovotojus išdavė sovietiniam saugumui. Už tai partizanai abu Laužikus sušaudė. 1959 metais buvo 87 gyventojai.
Pirmuoju mokytoju laikomas daraktorius Antanas Pečiūra (1890–1948). 1920 metais buvo įsteigta valdiška pradinė mokykla. Ji glaudėsi Jurgio Dauko, o vėliau Tamošiaus Meko namuose. 1934 metais mokykla perkelta į Jurgio Bočiulio vienkiemį, o nuo 1948 metų veikė Albino Čiurlio namuose (Užukupyje/Pakupyje).
1955 metais mokykla buvo reorganizuota į septynmetę ir veikė Elenos Laužikienės namuose. A. Čiurlio sodyboje pastačius dviaukštį namą, išsikėlė tenai. 1962 metais buvo pertvarkyta į aštuonmetę. 1965 metais perkelta į naujas patalpas Niaviuose.
Atkūrus nepriklausomybę Čivonių gyventojai ėmė organizuoti susitikimus (1994, 1999 metais). 1994 metais buvo atnaujintas 1886 metais kaime statytas Jaunimo kryžius.
Čivoniškiai yra karininkai Jonas Lučkauskas-Lučkaitis (1901–1988) ir Petras Jurgelionis (1914–1945), ekonomistas Bronislovas Pečiūra.
1935 metais užrašyti vietovardžiai: Auštuolas, Aukštasai, Gruba, Kopčius, Lainiškių, Lapkasų arba Lapkasos, Lunkėlių, Mėlynio, Mičių, Padiržbalio, Pašūdbalio, Priešlainiškio, Rudonkalnio, Uždiržbalio, Užušūdbalio (Kalneliai), Balala, Didžioja, Loiniškių, Lunkėlių kolno bala (balos), Čyviškis, Lunkėlių, Pasienio, Velniupys (upeliai) ir kt.
