2024/11/23

 

ŠITOS ČEVERYKOS MON PODIDAS

„Tarmas mokyklyta“

Palmira KERŠULYTĖ

Kupiškėnai, kėp ir kiti rytų aukštaičiai, turia daug daiktavardžių su priesagu -(i)okas. Šitokiais žodžiais pavadina mažesnius, ale ne visai mažus, vidutinius ar nėt didokus dalykus. Tunkiausiai tai vaikų, paaugusių jauniklių ar daiktų vardai: berniokas, arkliokas, autobusiokas ir kt.

Va čia ir grožūs sakinėliai su tokiais žodėliais iš „Kupiškėnų žodyno“: važiovo aksfaltu, akmeniokas pastaikė, stiklų visų išpolijo mašinos; atvažiuoju iš vesėlių, tai galiu vidutinį arkliokų nuspirkt už grojimų; seniau širmi (balti su maišytais tumsiais plaukais) arkliokai nėt malsvi tėp, o dabar tokė kėp ir geltoni, kojos juodos; bačkėlį alaus padora, masos išvira, aviniokų papjova, ir pokermašė; neprigėrk daug undenio, išvirs pilvan kėp gėriokas; tėpgi zekioko plaukai kundzaravoti (raityti) kėp ir gėriokas zelckas (garbanotom vilnom); do zekiokas buvau, tai tata prirošė ti prė didžiųjų, užfundijo (dova naminas butelį), nebėveja iš vakaruškų didiejė, kėpgi, jau užupirkta (pavaišinta).

Daugyba tokių yr žodėlių, pasdarytų ir iš būdvardžių: unkstokas, -a, mažokas, siaurokas, šiurkštokas ir kt.

Ir vėl pavyzdėliai: gražus buvo baltokas (boltas arklys), kur pasogai atsivariau, seniau to pasoga (tavų dukteriai dodama dalia pinigais, gyvuliais, padargais), tagul jų bala, kėp žmonas kunkindavo, dukteris raikia išlaist, visom kraičiai (drobių rėtimai, dropanos, baldai) pataisyt; lig Kupiškio do gerokas kėlio golas; kėtoki kiaušiniai, tokių negaliu volgyt; šito kepura mon netinka, mažoka, katusudau; sausokas šėnėlis, tik vėžkim, kai sulis, bus blogiau; sąsvinių nebuvo gerų, nelyniuoti ni niekur nieko, šiurkštoki.

Kupiškėnai tu pačiu reikšmi vartoja ir būdvardžius su priešdėliais apy- ir po-: do bliuskos nemazgosiu, do apybalta; tryna vorpas ir dova mum po karo apyčėlių miežių košį; maldoknygė būdavo gi seniau motarų apydida, nosinaj surišta, tai ryšulaly naša; unt veidėlio barnas buvo paboikis ir balsas apygražys; ji apypanckė (gana poniška) buvo, iš Amėrkos dropanų daug gaudavo; dvijai tai kėp ir do apyputnas (gana purios) poduškos, o dvijai tokė gurvoliai susisukį; važiuoja atlaiduos lineikos, seniau daugalis turėjo, ba lineikos, vežėtys tai jau tik pobėdnys; negražus, pokreivys, bat nieko barnas; posiaustys žmogėlis buvo; saso tai ir postora, ale išeis šokt, tai kad įsivikruoja tunkiai, kad išsinorsto.

Čedasų, Kuprėliškio, Panemunio, Popilio, Skopiškio, Suvainiškio, Rokiškio apylinkių žmonas turia panašius būdvardžius su priešdėliu pa-: paolkanas, -a, pajaunas, pastoras ir kitokius: vienu žodžiu, pabjauri teipos unt rėkimo asu; žolvarnių bais būdavo, padidelys, kėp šorka, raudono, žalsvo jom būdavo, nevėnodas toksai; ir vėl ton pačion važon laikos (yra tos pačios nuomonės), dėlto pajuokinga; tadu matai drausma paminkšta buvo; pašiltų užraugei olų, ir mon pašiulta, galva kaista.

Valio Staburo nuotrauka

Dalintis
Vėliausi komentarai
  • Ale to Keršulyčia pogražiai parošo ir vardo neprošo…..

  • Aukštaičiai-aukštoičiai,daiktavardžių-daiktovardžių,visai-viškum,seniau-saniau,nebėveja-nebaveja,pavyzdėliai-pavyzdaliai,baldai-boldai,karo-koro,užraugei-ažraugei.

  • Labai patiko pasiskaityti, senybinęs kalbąs

Rekomenduojami video