2024/11/23

 

MODERNĖJAME ŽUDYDAMI SAVE

Kazys Stančikas parodė, kur po žole slepiasi elektrikų po kasinėjimo darbų palikti žemių kauburiai.

Kaziui Stančikui rūpi, ar bus kam saugoti gimtojo krašto istorinę praeitį, ar perduosime visa tai ateities kartoms, ar mokėsime rasti tam paveldui deramą vietą.

Kaip atrodo miesto gatvės, priklauso nuo jose stovinčių pastatų, augančių medžių, krūmų ir gėlių, tyvuliuojančių vandens telkinių, važinėjančių automobilių ir vaikštinėjančių žmonių, netgi prabėgančių šunų ir kačių, praskrendančių paukščių ir pralekiančių kitokių gyvių. Tų dalykų sintezė, gludinama laiko tėkmės, sukuria nepakartojamą kiekvieno miesto istoriją ir jame tvyrančią atmosferą.

Su kupiškėnu Kaziu Stančiku, visuomenininku, kultūrininku, pasivaikščiojome Vytauto gatvės atkarpėle ir jos prieigomis, pasikalbėjome apie tai, kas guli ant širdies.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Atžagari pėdsakai

„Tas mūsų pokalbis, manau, bus kaip uodo zyzimas ir tiek“, – pasisveikindamas sakė pašnekovas.
Pirmiausia su Kaziu pasižiūrėjome, kokius darbo pėdsakus paliko elektrikai Vytauto gatvėje prie buvusio Visuomenės sveikatos centro pastato, kuris šiuo metu tuščias ir senokai laukia naujų šeimininkų. Ten viename pievelės pakraštyje tarp žolių kyšojo numesta šaligatvio plytelė, kitame jos gale žolynai slėpė neišlygintos žemės kauburius.

„Pastatas nenaudojamas, tai ir atžagariai dirbta. Apskritai darbo kultūros jokios. Kai merui pasiskundžiau, tai prie daugiabučio namo, kur gyvenu, šiaip ne taip plyteles lygiau sudėjo. Gyventojų globojamas visuomeninis gėlynas ir liko pasišiaušęs, be jokio juodžemio. Jei norite, patys tvarkykitės. Žinoma, žmonės ir tvarkėsi. Negi šiukšlyne ir kemsyne gyvensi. Buvo galima prieš pradedant darbus informuoti gyventojus, kur ir kada bus kasinėjama, gražiai susitarti dėl tiems darbams kliudžiusių želdinių. Darbininkų požiūris stebina – jei valdiška žemė, tai galima daryti, ką nori, nepaisant aplinkinių nuomonės. Apie kokį pilietiškumą, ūkiškumą, aplinkos tausojimą tada galime kalbėti?“ – retoriškai klausė pašnekovas.

Kazys negailėjo elektrikams kritikos ir dėl elektros skydinės pastatymo ties memorialiniu režisieriaus Povilo Zulono namu. Ta dėžė užgožia dalį kiemo nuo gatvės. Ar tiesiant elektros kabelį nebuvo galima jos pastatyti kitame kampe?

Su pašnekovu pasukome į Vytauto gatvės gilumą, šiukšlinu keliuku palei buvusį Visuomenės sveikatos centrą ir buvusį odontologijos kabinetą. Čia prie apleisto pastato, kur keletą metų laikinai buvo perkeltas Kupiškio etnografinis muziejus, veikė aplinkos apsaugos agentūra, radome dar didesnį šiukšlyną.

„Tai gimnazistų rūkymo vieta. Šiukšliadėžę kažkas suniokojo. Tai dabar viskas metama kur papuola. Gal ši vieta ir pasikeis. Gal jau yra šeimininkas. Mačiau žmogų žolę pjaunant“, – svarstė Kazys.
Su juo paėjėjome ir Kupos link, kur tiesiami nauji pasivaikščiojimo takai. Kazys paklausė manęs, kur veda naujai grįstas takelis prie Vytauto g. 34A namo. Juk iš tos pusės nėra durų į namo laiptinę.
Pasakiau, kad tikriausiai į būsimus teniso kortus.

„Gal aš čia labai smulkmeniškai kabinėjuosi, bet kitoje to namo pusėje, kur yra laiptinė ir vaikšto didžioji dalis gyventojų, paliktas senas išsiklaipęs šaligatvis. Buvo galima pasukti tą naują taką, kuris baigiasi ties automobilių stovėjimo aikštele, palei namą laiptinės pusėje, ir visiems būtų buvę patogu“, – išsakė savo nuomonę Kazys.
Ir pridūrė, kad iš smulkmenų dažnai didelės problemos kyla.

Vytauto gatvėje elektros skydinės dėžė užgožia namą, kuriame gyveno spektaklio „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ režisierius Povilas Zulonas.

Paveldo įprasminimo idėjos

Kaziui neramu, kad vietinė valdžia mažokai dėmesio skiria memorialinėms vietoms išsaugoti, tvarkyti. Tuo klausimu nesikalba su gyventojais, vietos bendruomenėmis. Antai Vytauto gatvėje liūdnokai atrodo namai, kur gyventa pasaulinio garso semiotiko, kalbininko, eseisto Algirdo Juliaus Greimo, iškilios mokytojos Felicijos Jakutytės, „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ spektaklio režisieriaus Povilo Zulono.

„Pirmiausia gal reikėtų su namo dalies savininku pasikalbėti, išsiaiškinti, ar nereikia kokios paramos dažant pastatą. Antra, būtų tikslinga Savivaldybei įsigyti iš
P. Zulono našlės namą ir ten įkurdinti etnokultūros centrą. Gimnazijai tokio centro kaimynystė irgi į naudą būtų. Nereikia kurti planų apie kažkokius kupiškėnų vestuvių takus, leisti šimtus tūkstančių tam projektui įgyvendinti. Vėliau sukti galvą, kaip naujus objektus prižiūrėti. Šios sodybos erdvės užtektų kupiškėnų vestuvėms įamžinti. Toks sprendimas būtų logiškas ir jį labai tiktų įgyvendinti šio spektaklio režisieriaus sodyboje.

Ten yra ir ūkinis pastatas. Jame būtų galima klojimo teatrą įkurti. Nugenėjus senus vaismedžius, iškirtus visus ten išdygusius savaiminukus, atsirastų vieta ir Henriko Orakausko vestuvininkų skulptūroms. Jos ir nuo gatvės matytųsi. Pats jų autorius turėtų būti suinteresuotas, kur jo skulptūros bus padėtos. Matyt, su H. Orakausku dėl tų dalykų nesikalbėta“, – svarstė pašnekovas.

Pasak jo, būtų galima parengti P. Zulono sodybos išsaugojimo ir sutvarkymo projektą. Gal atsirastų ir aukotojų, paskelbus tam tikslui lėšų rinkimo akciją visoje Lietuvoje. Juk vaidinimas „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ buvo ir tebėra žinomas visoje Lietuvoje. Gal jaunoji karta tik apie tai mažiau yra girdėjusi. Kai maždaug savo amžiaus žmogui iš kitur pasakai, kad esi kupiškėnas, tai dažnas tuoj ir prisimena „mūsų veselias ir tai, kad kupiškėnai geri žmonas“.

Kur buvo paminklas žuvusiems karo metais komjaunuoliams gimnazistams , dabar išrikiuoti Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos įvairių laidų abiturientų šiai mokyklai dovanoti suoliukai.

Istorijos mėsmalėje

Pasivaikščioję po Vytauto gatvę, pokalbį pratęsėme susėdę ant vieno iš abiturientų laidų suoliuko šalia Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos. Kazys paklausė, ar žinau, kokia čia vieta. Atsakiau, kad stovėjo paminklas žuvusiems komjaunuoliams.

„Kokiems komjaunuoliams? Tai nužudyti gimnazistai. Dabar pastatytas koplytstulpis kitoje gatvės pusėje irgi gimnazistams. Istorijos mėsmalėje jie atsidūrė skirtingose barikadų pusėse. Apie jų pažiūras negali būti ir kalbos. Jie buvo dar nesubrendę jaunuoliai. Daug jų stoti į komjaunimą savo karštomis kalbomis suagitavo jų gerbtas, autoritetu laikomas mokytojas Verneris Liovė. Vėliau paaiškėjo, kad jis buvo nacių šnipas. Kai prasidėjo vokiečių okupacija, jis užsiundė ant gimnazistų savisaugos būrį ir tie gimnazistai buvo sušaudyti. Kas turi vaikų, anūkų, gali puikiai įsivaizduoti, kokia tai buvo tragedija ir koks veidmainystės mastas. Būtų baisu, jei tokie dalykai pasikartotų. Ši istorija turėtų būti gera pamoka visiems, kad reikia turėti savo galvą ir gerai pamąstyti priimant sprendimus“, – kalbėjo K. Stančikas.

Mano ir jo mintys sutapo, kad tarp suoliukų padaryta gėlių klomba čia labai tinka, kad šioje vietoje, kaip ir režisieriaus
P. Zulono namo kieme, galima būtų vesti netradicines pamokas.
„Rupūže, žinai, kam tas čia buvęs paminklinis akmuo panaudotas? Ogi stovi prie Savivaldybės ir ant jo dabar iškaltas Kupiškio herbas ir miesto įkūrimo data?“ – liejo emocijas pašnekovas.

Kaip pakilti virš provincialumo

Kaziui rūpi, kad būtų deramai savame krašte pagerbti iškilūs kraštiečiai, kad nebūtume iki panagių provincialūs.
„Mūsų kraštas Lietuvai davė net 13 akademikų. Ar turime išlikusią bent vieno jų tėviškę? Visos praktiškai jau peržegnotos“, – apgailestavo pašnekovas ir pridūrė, kad nėra sodybos, nėra ir problemos, nereikia prižiūrėti.

Tai didžiulė problema. Šia dvasia mes auklėjame ir jaunimą. Pasipriešinti tokiems dalykams dažniausiai jam užtenka noro, kol neišgaruoja jaunatviškas maksimalizmas. Vėliau daugelį patraukia patogi prisitaikėlio pozicija.

„Mozė žydų tautą vedžiojo po dykumą už nosies tampydamas, kol ištempė kaip reikia. Ogi mes po tą patį „zbrodą“ – korupciją ir panašius dalykus – klaidžiojame jau trisdešimt metų. Deja“, – nelinksmai konstatavo pašnekovas.
Bandau sufleruoti, kad yra ir neblogų pavyzdžių saugant žymių žmonių tėviškes. Pavyzdžiui, Babickams šiuo atžvilgiu pasisekė. Laukminiškiuose, jų tėviškėje, įkurtas muziejus.

Kazys čia irgi turi išskirtinę nuomonę. „Pasakyki, ar kaimo ten muziejus, ar Babickų“, – klausė.
Atsakiau, jog svarbiausia, kad yra muziejus. Kaip pavadinsi, nepagadinsi. Pasirodo, ne visai taip yra.
„Viešojoje erdvėje, kultūriniame kontekste visgi svarbiau išryškinti, kad ten garsios Babickų šeimos muziejus. (Unė Babickaitė buvo garsi aktorė, vaidinusi net Holivude. Jos brolis Petras žinomas prieškario Lietuvos rašytojas, žurnalistas, fotografas. Broliai Kazys ir Vytautas Babickai buvo kariškiai – aut past.)“

“Gaila, kad niekur neminima, kad prie to muziejaus įkūrimo svariai, apie 10 tūkst. rublių, prisidėjo tuometinė Lietuvos teatro sąjunga, vadovaujama Regimanto Adomaičio. Šiuos reikalus tvarkydami, dar pamenu, pas Adomaičius ragavome ir jo žmonos Eugenijos Bajorytės, mūsų kraštietės, virtus barščius.
Šio fakto niekas nepamini. Dėkojama tik tuometiniam kolūkio pirmininkui Inapui. Žinoma, ačiū ir jam už prisidėjimą, bet
R. Adomaičio nuopelno nereikėtų užmiršti“, – teigė Kazys.

Vytauto g. gilumoje – nauja gimnazistų rūkymo vieta.

Kur „raudų siena“

Jau beveik užbaigta rekonstruoti centrinė Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus aikštė. Per pokalbį neišvengėme ir šios temos. Juolab kad Vytauto gatvė tarsi iš jos išbėga, kirsdama Gedimino gatvę.

Kazys baigiamai tvarkyti aikštei negaili kritikos. „Čia turėtų būti pagerbti patys iškiliausi rajono žmonės, išryškinta tai, ką turime geriausio, kas mūsų kraštą garsina, kuo didžiuojamės. Čia, manau, tebėra pati geriausia vieta ir vestuvininkų skulptūroms. Juk šis spektaklis mus išgarsino ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Bet ėmė ir prie žmonių vadinamos „raudų sienos“ pritvirtino lenteles su bendradarbiavimo partnerių užsienyje miestų pavadinimais. Man tai panašu į sovietiniais metais taip garbintus socialistinių lenktynių partnerius. Kur tuomet įamžinsime savo garbiuosius kraštiečius?“ – svarstė pašnekovas.

Bandau jam paprieštarauti, kad gal visiems vietos įamžinti ant tos sienos neužtenka. Tai pasirinko kitokį sprendimą, ką ten eksponuoti.
„Gali neužtekti ir dabar pastatytų vėliavų stiebų. Jei reikės, vėl papildomai statys. Išeičių visuomet galima rasti“, – sulaukiau tokio pašnekovo atsakymo.

Kazio nuomone, visų bėdų, nesusipratimų šaknys – nekalbėjimas ir gilesnio tam tikrų dalykų konteksto nesuvokimas. Antai su Kupiškio kultūros centro darbuotojais niekas neaptarė, kaip bus tvarkoma šio centro aplinka. Ką mes darome? Anot jo, negi sunku buvo bent vieną valandą skirti informacijai, o antrą – žmonių nuomonėms išklausyti. Matyt, valdžia nenori gaišti laiko tokiems debatams, nes reikia, kad viršų imtų tik jų nuomonė. Panašiai nutiko ir aikštės projektui. Iš pradžių žadėta, kad su konkurso laimėtoju bus pasirašyta sutartis dėl jų projekto įgyvendinimo. Vėliau visa tai virto neva idėjų konkursu ir tiek. Gal atsirado draugų, pažįstamų, pasišovusių visus valdžios norus idealiai įkūnyti. Kažin, ar kertant aikštėje medžius kas nors žinojo, kaip tie medžiai ten sodinti. Jie persodinti iš išvežtų, ištremtų ūkininkų griaunamų sodybų. Dauguma senų išlakių ąžuolų, klevų, liepų miesto centre turi savo unikalią sodinimo istoriją.

Autorės nuotraukos

Dalintis
Vėliausi komentarai
  • Atsimenu kai prie buvusių kultūros namų statė „tą modernų priestatą“, o viso labai tai tik tualetą, kaip džiaugėsi tuometiniai „valdžios“ žmonės, kokį modernų priestatą stato. O jis tai visiškas svetimkūnis prie buvusios sinagogos pastato. Kai dabar rekonstruojant sinagogą, buvo jį nugriovę, galvojau ir apsidžiaugiau kad, pagaliau atsikvošėjo Kupiškio vyr. architektas. Bet kur tau! Vėl „sulebedijo“ tą priestatą ir dabar kiek girdėjau džiaugiasi, kad galima bus ant to priestato stogo užlipti ir „išgerti puoduką kavos“. Taip ir su aikšte. Kai padaryta tokia „pustynė“, kas gi joje sėdės ant „modernių“ suoliukų kai tokia atokaita, ir nuo juodų grindinio plytelių tvoks koks karštis, kad bus galima kiaušininenę kepti.

  • Na ir kam ta moderniška aikštė ir dar su šviesų fontanais !? Ar nebūtų užtekę atkurti kažkada buvusį Čirvų kalniuką …

  • Labas. Man tai džiaugiasi širdis dėl Kupiškio atnaujintos aikštės. Pagaliau turime miestelyje vietą kur mūsų suraizgytame vienpusio judėjimo gatvelių Kupišky galime pasijusti lyg tikrame mieste – platu, erdvu, laisva. Pačiu laiku atsirado ir „Raudų siena“. Juk kupiškėnai pasidarę tokie begaliniai verksniai ir raudotojai. Dabar turės žmonės vietą kur ateiti ir pasitaškyti snargliais dėl gatvių remonto arba šiaip jaunas dienas prisiminę. Gero vakaro. algirdas valiušis.

    • Kokie bebūtų kupiškėnai, bet geriau kol kas niekur neradote.

    • Ponas valiūši ar kaip ten save bevadintum , bet tamsta neteisus, nebūtinai viskas turi būti sumoderninta, turi būti vietos ir miestelio savitumui išlaikyti ir vietos praeičiai įamžinti,juk aikštė ir reprezentuoja visa tai.Kodėl dabar visa tai neigiama ir metama į užmarštį?Naikinama garbaus profesoriaus- miškininko J. Matulionio atminimas, nekalbu jau apie tai ,kad aikštė vadinasi garbaus architekto vardu o paminklas nugrūstas pakraštin, tai rašydama nenoriu sumenkinti gimnazijos prestižo bet …O dabar apie kupiškėniškų vestuvių dalyvių įamžinimą.Labai daug didžiavosi šiuo reiškiniu ir „įsivaizdino“ o o čia mūsų, tai mes kupiškėnai, o dabar ko tik nespiaudome ant tų kurie nori matyti šias skulptūras miesto aikštėje ir nereikia ponai išmintingieji, kurių yra tik saujelė lipti visiems per galvas , kad tik kada nors neatsisuktų visa tai prieš jus. Šio straipsnio autorius yra šimtu procentų teisus, pagarba šiam žmogui nes jis žino gerai mūsų miestelio įstoriją

    • PONAS ALIAUŠI AR KAIP TEN JŪS VADINATĖS, labai esate neteisus.Kiekvienas miestelis turi savo dvasią , įstoriją ir yra savitas, tuo ir galime didžiuotis o tokia “ moderni“ aikštė neatitinka kupiškėnų lūkesčių,ne veltui kupiškėnų vadinama, „raidų siena“ lėktuvų pakilimo takas ir t.t,Vienintelis kas gražu – tai išlikęs gojelis ir fontanas, bet visa kita – žiauru.Autorius, šio straipsnio, labai gerai žino miestelio įstoriją todėl jus išsako ne tik savo mintis , bet ir daugelio kupiškėnų pamintijimus.Nebeliko pagarbos Kupiškio kraštui, nubraukiam vienu rankos mostu.Kas mes be Stuokos Gucevičiaus, kur jo paminklas turi stovėti- šalųtinėje gatvėje? Aš, gink diev. nenoriu sumenkinti gimnazijos reikšmės, kur garsaus profesiriaus miškininko J. Matulio,muziejus? dingsta iš Kupiškio? Labai daug paaiškinimų, tai esą miškų ūrėdijai priklauso Nė velnio savivaldybė turi savo rankose visas galimybes kad šie atminimas butų išaugotas ateities kartims.O dabar apie kupiškėnų veselninkus, kas pastaruoju laiku garsino Kupiškį? Daugelis kupiškėnų „įsivauzdindavo“ tau mūsų krašto žmonės , tai mūsų gražieji papročiai, ne vienas gretinosi prie veselninkų ir spaudė jiems rankas , dėkodami už savo krašto garsinimą toli toli už respublikos ribų, o dabar nelieka jiems vietos aikštėje? Graži ir turtinga Kupiškio įstorija savo gražiais išsilavinusiais žmonėmis , tik dabartis kažkodėl nori ją nugrūsti į paraštes. Šimtu procentų pritariu K.Stančikui.

    • Tamstai tai viskas gerai , kas merui gerai. Ne pirmas kartas. Vis kokią nesąmonę parašai.

  • Man visas straipsnis tokiu žiauriu bambėjimu dvelkia, kaip bobučių ant suoliuko susėdusių.Jau seniai žinom,kad kievienas lietuvis yra krepšinio,automobilių ir statybų specialistas :)Yra mokslus baigę architektai,projektuotojai, jie ir sprendžia,kaip turi atrodyt aplinka savivaldybės žemėje.O kultūros darbuotojai tegul savo asmeninius kiemus projektuojasi ir ąžuolus sodinasi.

    • O ką, jei kiaušinių nededi neatskirsi, kuris supuvęs? Gi ne višta!
      Darbų kultūra tikrai atsilieka, darbuotojus samdo už minimalkę, medžiagas naudoja „akcijines“ o technologijas „paspartintas“. Daugybėje padarytų gerų darbų yra daugybė kliurkų. Kurių visai nesunku buvo išvengti.

  • Maniau, kad kažką painioju apie valdžios bendradarbiavimo su rajono gyventojais. Tačiau kaip matau, į konkretų klausimą aptakus atsakymas. Iš visao neaišku kurių laikų čia klausimai. Kaip suprantu, čia toks dėmesys kiekvienam žmogui. Informacija iš www. kupiskis.lt.

    ,,Laba diena, ar numatote dažniau rengti savivaldos dienas?

    Savivaldos dienos bibliotekose parodė, kad susitikimai su gyventojais naudingi. Jei gyventojai bus aktyvūs, siūlys susitikimų temas, padės ieškoti įvairių sprendimų būdų – savivaldos dienos bus rengiamos dažniau.“

  • Jeigu valdža norėtų išgirsti žmonių nuomones,tai rengtų susitikimus su gyventojais. Juose turėtų dalyvauti meras, skyrių vedėjai, tarybos nariai. Tačiau tai gal buvo daryta prieš rinkimus. Gal kažkam atrodo, kad rinkom karalių ar diktatorių. Deja, atrodo, pasisekė išrinkti žmones, kuriems buvimas valdžioje Kupiškyje viso labo tarnauja asmeninių ambicijų reiškimui bei pinigo prisidūrimui… Neturiu mintyse kažko neteisėto.

  • Galėtų savivaldybė priimti į darbą keletą valdininkų, kurie prieš pradėdami trinkeliuoti miesto paviršių komunikuotų su gyventojais, kurie gyvena šalia projektų. Žmonėms pagarbą parodytų, kokį gėlynėlį išsaugotų, šaligatvį protingiau patiestų nu ir pažįstamiems geriems žmonėms šiltos vietelės. Vieni pliusai!

  • Pritariu Jūsų įžvalgoms 100% , bet tai kova su vėjo malūnais.Ten ,aukštai,apie tokius dalykus nėra su kuo kalbėt. Gal bijo?. Bijau ,kad neapšauktų Jūsų tautos priešu.Man labai gaila ,kad tokie dalykai dedasi Kupiškyje.Niekam neidomi ,kad ir netolima praeitis,visi tik „modernėja“.

Rekomenduojami video