Prasidėjus pavasariui vis daugiau žmonių kelia inkilus, siekdami padėti paukščiams saugiai perėti ir auginti jauniklius.
Valstybinių miškų urėdijos (VMU) miškininkai pabrėžia, kad inkilų kėlimas svarbi ir prasminga iniciatyva, bet kad paukščiai juose apsigyventų, būtina parinkti tinkamą inkilo tipą.
Uždari inkilai su landa
Dažniausiai keliami uždari, turintys apvalią angą-landą, inkilai. Šie inkilai skirti paukščiams, kurie peri drevėse, todėl jiems svarbu, kad lizdas būtų uždaras ir apsaugotas nuo vėjo ir lietaus.
Uždaruose inkiluose apsigyvena zylės, musinukės, žvirbliai, bukučiai ir varnėnai. Pagrindinis šių inkilų skirtumas – landos dydis. Jei landa per maža, paukštis negalės patekti į vidų, o jei per didelė – inkile gali apsigyventi nepageidaujamos rūšys ar net plėšrūnai.
Maždaug 28 mm skersmens anga labiausiai tinka mėlynosioms zylėms, 32 mm – didžiosioms zylėms ir musinukėms. Žvirbliams reikalinga apie 35 mm, o varnėnams – maždaug 45 mm skersmens landa.
Šie inkilai kabinami soduose, parkuose ir miškuose 2–4 m aukštyje.
Pusiau atviri inkilai
Ne visiems paukščiams reikia uždarų inkilų. Kai kurios rūšys lizdus krauna pusiau atvirose vietose: pastogėse, nišose, po stogais ar tarp šakų. Jiems skirti pusiau atviri inkilai. Tai dėžutės tipo konstrukcijos, kurių priekinė sienelė nėra visiškai uždara, paliekama didesnė anga ar tik dalis sienelės.
Šiuose inkiluose gali apsigyventi raudonuodegės, liepsnelės, pilkosios musinukės ar kielės. Šios rūšys mažiau linkusios rinktis visiškai uždaras lizdavietes, todėl pusiau atvira konstrukcija joms tinkamesnė.
Vis dėlto pusiau atviri inkilai mažiau apsaugoti nuo plėšrūnų, todėl juos būtina kabinti ramiose vietose, kur nėra lengvos prieigos katėms ar kiaunėms. Jie gali būti tvirtinami prie pastatų sienų, po stogeliu ar kitose nuo lietaus apsaugotose vietose.
Dideli inkilai pelėdoms ir plėšriesiems paukščiams
Kai kurios paukščių rūšys didesnės, todėl joms reikia erdvesnių lizdaviečių. Pelėdos ir kai kurie plėšrieji paukščiai taip pat gali naudotis inkilais.
Pelėdoms skirti inkilai yra dideli ir tvirti, gaminami iš storų lentų ar rąstų. Jie kabinami aukščiau nei įprasti inkilai, paprastai 4–8 m aukštyje, miško pakraščiuose ar kitose ramiose vietose. Šiuose inkiluose gali apsigyventi naminės pelėdos, lututės ir kitos panašios rūšys.
Šiuos inkilus pagaminti ir iškelti sudėtingiau nei įprastus, nes jie turi būti didesni, tvirtesni ir kabinami aukščiau. Tačiau pastangos atsiperka, pelėdos atlieka svarbų vaidmenį ekosistemoje, padėdamos reguliuoti graužikų populiaciją.
Kolonijiniai inkilai
Kolonijiniai inkilai skirti paukščiams, kurie peri grupėmis, arti vieni kitų. Šie inkilai primena daugiabutį namą, kuriame įrengti keli lizdų skyriai su atskiromis angomis. Kiekviena pora turi savo lizdavietę, bet visi gyvena vienoje konstrukcijoje.
Kolonijiniai inkilai tinka žvirbliams, kai kurioms kregždžių rūšims, kurioms įrengiami specialūs lizdų moduliai. Jie veiksmingiausi ten, kur jau gyvena atitinkamų rūšių paukščiai. Kartais kolonijiniai inkilai užimami ne iš karto, o tik po metų ar dvejų.
Šie inkilai kabinami ant pastatų sienų ar didesnių medžių kelių metrų aukštyje.
Inkilai šikšnosparniams
Pavasarį šikšnosparniai, pabudę iš žiemos miego, ieško ramių, šiltų ir sausų slėptuvių. Vasarą tokios slėptuvės gali būti specialūs inkilai, kuriuose jie ilsisi ir augina jauniklius.
VMU miškininkai primena, kad šikšnosparnių inkilai skiriasi nuo paukščių inkilų. Patekimo anga turi būti siaura ir pailga, 1,5–2 cm pločio plyšys inkilo apačioje arba priekinėje dalyje. Tokia anga apsaugo nuo plėšrūnų ir skersvėjų, palaiko stabilesnę temperatūrą inkilo viduje.
Šiuos inkilus rekomenduojama kabinti 3–5 m aukštyje, ramioje, nuo vėjo apsaugotoje vietoje, atsuktoje į pietus ar pietryčius.
Pagalba vasarojantiems paukščiams
Miškininkai ragina gyventojus inkilus kelti atsakingai ir domėtis, kokioms rūšims jie skirti. Tinkamai sukaltas inkilas gali būti saugūs namai ne vienai paukščių kartai.
Inkilus rekomenduojama kabinti kelių metrų aukštyje, stabiliai pritvirtinti, angą atsukti į rytus ar pietryčius, kad būtų išvengta stiprių vėjų ir perkaitimo. Inkilų gamybai patariama naudoti natūralią medieną. Reikėtų vengti plastiko ar metalo, kurie gali perkaisti. Vidaus paviršių reikėtų palikti šiurkštų, kad jaunikliai galėtų lengvai išlipti. Nerekomenduojama naudoti cheminio impregnanto ar dažų.
Inkilai turėtų būti reguliariai prižiūrimi, geriausia juos išvalyti rudenį ar ankstyvą pavasarį.
Valstybinių miškų urėdijos inf. ir nuotraukos