Žmogų galime palyginti su medžiu. Pirmoje gyvenimo pusėje medis auga aukštyn, į plotį, ieško šviesos, šakojasi, skleidžia sodrią lapiją.
Pirmenybę teikia išorei, išsikovoja vietą pasaulyje, po Saule. Antroje gyvenimo pusėje augimas persikelia į vidų, į gylį. Šaknys skverbiasi į gelmę, giliausiuose sluoksniuose ieško vandens. Kamienas stiprėja, tankėja mediena.
Senas medis nekonkuruoja su jaunais lygindamas, kieno lapija sodresnė ar kas aukštesnis. Jis įgyja tai, ko neturi jauni medžiai: žemės gelmes pasiekiančias šaknis, audras atlaikiusią tankią medieną, unikalią istoriją pasakojančias metų rieves.
Juras EIDUKAS
psichologas
Saulėlydžio šviesa
Vaizduotėje gimė toks senėjimo pavidalas: jis panašus į saulėlydį. Jaunatviška kasdienybė pirmenybę teikia pusiaudieniui, maksimalios šviesos, intensyvios šilumos, aiškaus matymo tarpsniui.
Taip pat skaitykite
Saulėlydis atskleidžia kitokį grožį. Spalvos tampa sodresnės, sudėtingesnės. Jas išryškina minkšta, auksinė, niuansuota šviesa. Saulėlydis nesistengia būti pusiaudieniu. Sendamas mokausi vertinti dienos pabaigoje sklindančią šviesą. Patiriu kitokį grožio pavidalą: gilesnį, sudėtingesnį, sklidiną atspalvių. Mano akys nebeieško pusiaudienio spindesio ir galiu pamatyti niuansų įvairovę.
Vieni žmonės sensta augindami nuoskaudas, liūdesį, tylią mirties baimę. Jų senatvė sklidina nereikalingų kančių, tylios nevilties. Kiti sensta būdami nepaaiškinamoje ramybėje, švytinčioje išmintyje, netikėtame džiaugsme, atranda aukso amžių.
Šių dviejų kelionių skirties neverta sieti su pinigais, sveikata, šeima. Senstantieji taikoje su pasauliu išsklaidė sau pačiam susikurtas iliuzijas. Kokius žingsnius jie žengia išminties, vidinės ramybės kelionėje?
Senėjimo iliuzijoje galime skirti dvi puses. Viena – senėjimas siejamas su automatiškai ateinančiu susitaikymu su pasauliu, aukso amžiumi. Antra – senėjimas siejamas su tragedija, kurios reikia vengti įvairiais būdais.
Jaunystėje esame kreipiami tapatybę grįsti produktyvumu, socialiniais vaidmenimis, išorėje matomu reikšmingumu. Kai šios atramos ima irti, psichikoje prasideda sutrikimai. Ar teko sutikti daug išorinių pasiekimų, turtų sukaupusį septyniasdešimtmetį, iš vidaus dvelkiantį tuštuma? Jis gyveno pasirinkęs tinkamą personažą, socialinę kaukę, buvo malonus kitiems, o su savimi ir nesusitiko, sendamas ieško, kaip priešintis senėjimui, kaip išsaugoti jaunystės iliuzijas.
Plačiau skaitykite vasario 6 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF