Juras EIDUKAS
Psichologas
Gebėjimas jausti kitų žmonių nuotaiką, būsenas, empatija nėra ypatinga dvasinė dovana. Jos ištakos – vaikystėje, kai vaikui buvo draudžiama būti egoistu. Kai teko įprasti nuolat būti budriam, jausti kitų nuotaikas, priimti į save, sugerti jų skausmą, aukotis, išnykti dėl svetimos gerovės.
Taip vaikas susidėlioja išgyvenimo programą: man bus saugu, kai savus poreikius imsiu vadinti per dideliais, jausmus – per daug garsiais, stipriais. O išgyventi pavyks tik tarnaujant kitiems, save užmirštant, nustumiant į antrą vietą. Taip nusiteikęs vaikas labai anksti, kol kas nesąmoningai, pradeda kelionę link tapimo asmeniu, link vidinės vienovės, link savojo Aš. Tokią išgyvenimo programą susikūręs žmogus giliai viduje nujaučia sąmoningos empatijos vertę, norą pasitelkti savo jautrumą, padėti ieškantiems pagalbos.
„Knygose skaičiau – gyvenimo privilegija – tapti tuo, kuo tikrai esi. O mane įtikinėjo, kad būti savimi pavojinga. Tikrą Aš reikia aukoti dėl kitų ramybės, patogumo. Dovanoti ir nešti naštą vienu metu. Savo jautrumą patirti ir kaip palaiminimą, ir kaip prakeiksmą.“
Plačiau skaitykite lapkričio 14 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF