PETRAS KIAULĖNAS – VIENAS IŠKILIAUSIŲ MŪSŲ LAIKŲ TALENTŲ

Parengė muziejininkė Žygimantė James.

„Paryžius yra labai bjaurus miestas, niekuomet čia nenorėčiau pasilikti“ (Paris, 1935. XI. 12.)  tokiu pirmuoju įspūdžiu dailininkas Petras Kiaulėnas pasidalino laiške savo simpatijai Emilijai Zovytei. Ironiška, bet būtent čia – pilkame, šlapiame, prostitučių perpildytame mieste, kaip tuomet būsimam menininkui pasirodė, pražydo ir išsiskleidė jo talentas.

Rašant apie Petrą Kiaulėną, neišvengiamai tenka kalbėti ne tik apie jo kūrybą, bet ir to laiko epochą, kuri jį formavo. Gimęs 1909 m. sausio 10 d. ir augęs Naniškių kaime, kur susiformavo kaimiškas pradmuo suteikęs jam stiprų ryšį su žeme ir kultūrinėmis šaknimis Kiaulėnas atėjo į laikmetį, kuriame ne tik pats pasaulis, bet ir Lietuva dar tik kūrė savo moderniąją tapatybę. Tai buvo technologinio perversmo ir dviejų Pasaulinių karų laikotarpis.

Po pirmojo Pasaulinio karo Petras pradėjo mokslus. Pasimokęs pas keletą mokytojų jis įstojo į Kupiškio gimnaziją. Mokslai gimnazijoje sekėsi neblogai ir ją užbaigęs, skatinamas praktinių sumetimų, bandė krypti į saugesnę pusė ir rinktis buhalterijos studijas, tačiau galiausiai nusprendė vykti į laikinąją sostinę – Kauną ir, be jokio pasiruošimo, stoti į meno mokyklą.

Žinoma, Petrui Kiaulėnui pirmasis bandymas įstoti nepavyko. Negalėdamas savęs išlaikyti mieste, jis neilgai trukus su dideliu nusivylimu grįžo į tėvų namus. Praėjus metams, mintis siekti meninio išsilavinimo niekur nedingo ir su nauju užsidegimu jis vėl išvyko į Kauno meno mokyklą laikyti stojamųjų egzaminų. Šį kartą jam pavyko.

Petro Kiaulėno kelias į meną vedė per Kauno meno mokyklą, kurioje jis studijavo 1928-1934 metais. Kauno meno mokykla XX a. trečiajame dešimtmetyje buvo gyvybingas Lietuvos modernizmo židinys. Institucija, kurioje susitiko klasikinė akademinė tradicija ir moderniosios Vakarų Europos meno tendencijos.

Tuo laiku per švietimo sistemą buvo diegiamos paklusnumo ir pagarbos mokytojui, o vėliau ir tautos vadui, idėja. Visuomenėje neturėjo būti laisvų saviraiškos formų gausos ar gilių improvizacijų. Menas pirmiausia turėjo būti tautinis. Čia kartu su kitais būsimais žymiais lietuvių menininkais tokiais, kaip Vytautas Kazimieras Jonynas, Marcė Katiliūtė, Jonas Mikėnas, Antanas Samuolis, Domicėlė Tarabildienė ir kt. jis įgijo ne tik tvirtus klasikinės akademinės tapybos, piešinio ir kompozicijos pagrindus, bet ir įgavo platų kultūrinį horizontą bei sutvirtino meilės ir pareigos tėvynei jausmą.

Vėliau, 1934–1937 metais, sekė studijos Romoje Accademia di Belle Arti di Roma ir La Scuola Superiore di Architettura di Roma. Šios studijos ryškiai įtakojo P. Kiaulėno, kaip klasikinio meno atstovo, charakterio formavimąsi. Tačiau tikrasis brandos etapas prasidėjo Paryžiuje 1937–1942 metais, Antrojo pasaulinio karo metu, studijuojant architektūrą ir urbanistiką L’École nationale supérieure des arts décoratifs de Paris ir L’Institut d’Urbanisme de L’Université de Paris. Čia jis patenka į vienos įtakingiausiausių XX amžiaus meno centrų orbitą, o įgytas interdisciplininis požiūris vėliau tampa vienu ryškiausių jo kūrybos bruožų. To meto menininkui Paryžius reiškė ne tik studijas, bet ir egzistencinę mokyklą. Kiaulėnas tarsi atsiduria gyvojoje modernizmo laboratorijoje, kurioje virė kubizmo, siurrealizmo, ekspresionizmo diskusijos. Tačiau menininkas neištirpo šioje meno srovių gausoje, bet, atvirkščiai, atrado savąjį kelią.

Jo tapyboje galima atpažinti klasikinės konstrukcijos ir modernistinio spalvinio laisvumo sandūrą. Kiaulėno ambicija būti ne tik tapytoju, bet ir architektu, primena renesanso universalaus menininko idealą. Kaip Leonardo da Vinci, jis siekė sujungti meną ir mokslą, estetiką ir funkcionalumą. Jo polinkis mąstyti erdvinėmis konstrukcijomis, šviesos ir šešėlio sąveika, balansavo tarp architektūrinio racionalumo ir tapybinės ekspresijos suteikė tapybai išskirtinumo. Menininkas jungė architektūrinę discipliną su tapybine intuicija taip formuodamas savita menine kalbą. Todėl galima teigti, kad Petras Kiaulėnas ieškojo ne vien grožio, bet ir principo pagal kurį grožis konstruojamas.

Iš prigimties būdamas jautrus spalvininkas, jis mokėsi iš Tiziano ir Rubenso. Jį ypač žavėjo Tiziano teptuko meistriškumas, labiausiai jo vėlyvesniuose darbuose, kurie pasižymi laisvumu ir dažnai dažais nepaliestos drobės dėmėmis.

Rubensą ir Kiaulėną sieja monumentalumo pojūtis ir dekoratyvinis pradas. Abu menininkai suprato tapybą kaip totalią erdvę, kur kiekvienas elementas tarnauja bendrai kompozicinei vizijai. Tačiau jei Rubensas triumfavo barokinio pertekliaus estetikoje, tai Kiaulėnas veikė modernistinio reduktyvizmo sąlygomis, kur kiekviena forma turėjo būti pateisinta esmine būtinybe. Jo tapymo subjektai yra gamta – peizažai, gėlės, vaisiai, žmonės, portretai ir t.t

Tad nenuostabu, kad Paryžiaus meno scenoje Kiaulėnas greitai pelnė pagarbą kaip portretistas. Vienas iš jo garsiausių portretų yra “Suzy Solidor” – legendinė kabareto dainininkė, tapusi daugelio XX a. dailininkų mūza.  Ją tapė Picasso, van Dongen, Tamara de Lempicka ir kt. Prancūzų kritikai anuomet rašė, kad „Solidor naujausiąs interpretatorius Petras Kiaulėnas, o jo tapytas portretas žaižaruoja tarsi šventė Bretanės uoste, mat tą dieną išplaukia didieji žvejybos laivai.“ Ši recenzija liudija, jog Kiaulėnas buvo priimtas, kaip lygiateisis Paryžiaus meninės scenos dalyvis, gebantis išlaikyti lietuviškos dailės subtilumą išreikštą vakarietiškomis formomis.

Tapytojas surengė keletą personalinių parodų tokiose galerijose, kaip Chardin ir Visconti. Visconti galerijoje organizuotoje parodoje 1944 m. Petras Kiaulėnas įrodė, kad jo drobės nė kiek neprastesnės už tokių pasaulinio masto meistrų, kaip Matisse, Derain, Othon Friesz, Modigliani, S. Valadon tapyba. P. Kiaulėno kūrybai daugiausia įtakos darė prancūzų impresionistai, tokie kaip Renoir, Bonnard ir kai kurie fovistai, ką liudija menininko drąsus spalvų suvokimas tapyboje. Kiaulėnas kuria savo spalvų vizijas, ir šios spalvų vizijos atskleidžia jį kaip koloristą.

 1946 metais kūrėjas persikelia į JAV, kur jo tapyba įgijo naują kokybę. Jis sukūrė reikšmingų peizažų („Vasara parke“ 1953 m., „Saulėlydis“ 1954 m.), natiurmortų („Granatai“ 1951 m., „Gėlė, citrinos ir figūrėlė“ 1955 m.), portretų („Ponios B. portretas“ 1954 m.). Šie kūriniai atskleidžia brandų meistrą, sugebėjusį susieti klasikinio meistriškumo tradiciją su moderniąja spalvų ir formos traktuote. Kritikai ypač vertino tapybos raiškumą bei spalvų grynumą ir teigė, jog šiuo požiūriu jis pažengė netgi toliau nei impresionizmo klasikai.

Analizuojant XX amžiaus lietuvių dailės raidą, kurioje, pasak Jono Umbraso, galima rasti tik epizodiškų impresionizmo apraiškų, neabejotinai tenka pripažinti Petro Kiaulėno ypatingą vietą mūsų kultūros istorijoje, nes, kaip žinia, tikrasis impresionizmas gyvavo Prancūzijoje, o į šiaurės šalis jis atklydo pakitęs ir gerokai vėluodamas. Nors trumpas, bet intensyvus Petro Kiaulėno gyvenimas atskleidžia ne tik individualų kūrybinį kelią, bet ir platesnės epochos paradoksus tarp tradicijos ir modernumo, tarp nacionalinio ir kosmopolitinio, tarp Europos ir Amerikos kultūrų.

Taip pat P. Kiaulėnas yra pirmasis lietuvių menininkas, užimantis garbingą vietą tarp pagrindinių XX amžiaus Paryžiaus impresionistų ir modernistų, savo talentu ir erudicija sugebėjęs tapti reikšmingu Paryžiaus meno scenos dalyviu, kartu išsaugodamas gilią sąsają su lietuviška tapatybe.

Apie menininko kūrybą buvo išleista monografija, kurią parašė garsus prancūzų meno kritikas Maurice Scherer. Taigi, įsiliedamas į prancūzų tapytojų gretas, Petras Kiaulėnas ne tik prisijaukino impresionizmą, postimpresionizmą, ekspresionizmą, bet ir pranoko juos. Ne veltui Petras kritikų vadintas „koloristu“, nes jo pagrindinis dėmesys buvo skirtas spalvoms, vaiskiam koloritui ir siekiui išgauti jų švytėjimą ne tik per pačią spalvą, bet ir per potėpį. Jo darbų siužetai nuoširdūs, o vidinis noras – džiuginti stebėtojo akį. Petras Kiaulėnas buvo tas menininkas, kuris kūrė meną žmogaus širdžiai.

Ankstyvasis, paryžietiškas periodas, Kiaulėno tapyboje pasižymėjo tiesioginiu moderniųjų tapybos technikų tyrinėjimu, ne tik stiliumi, bet ir koloritu. Darbuose vyrauja daugiau Lietuviškos meno mokyklos spalvų paletė, žemiškos, rudeniškos spalvos. Ši koloristinė sistema taip pat primena bizantinės ikonografijos tradiciją, kurią Kiaulėnas transformuoja modernistine kalba. Patys darbai atlikti nors ir profesionaliai, tačiau lyg ir persistengiant. Vis dėlto jau galima pastebėti atsirandančius ekspresyvesnius, kad ir trumpus potėpius su ryškesnių spalvų blyksniais – akcentais. Vėliau, persikėlus menininkui į JAV, jo stilistika visiškai pasikeitė. Kaip pastebi Pranas Lapė, „… [vėlesniame etape] Petras Kiaulėnas sąmoningai atmetė visa tai, kas jo ankstyvesniuose darbuose rodė tiesioginę lietuviškojo mentaliteto, poezijos ir liaudies meno įtaką, ir ima sekti didžiuosius XX-jo amžiaus prancūzų koloristus“.

Vėlesniuose darbuose Petro Kiaulėno potėpis įgauna ekspresyvų laisvumą. Šviesiausi spalvų potėpiai tarsi sklando ore, kai tuo tarpu tamsūs veda dar gilyn į paveikslą (drobe) lyg optinė iliuzija, kurioje dažų potėpiai atitrūksta nuo drobės, sudarydami nežemišką vaizdinį. Stebint jo paveikslus neįmanoma to nepastebėti. Spalvos tarsi skleidžia šviesą, švyti, žaižaruoja sukurdamos magišką efektą. Žiūrint iš toliau paveikslai tarsi atgyja prieš akis, atsiranda judesys figūrinėje kompozicijoje ar portrete, o peizažuose linguoja medžiai tarsi nuo juntamo vėjo gūsio. Jis nenaudojo kontūro linijų, kompozicijas formavo apgalvotų ekspresyvių potėpių pagalba. Buvo net sakoma, kad šis menininkas sukūrė naujo impresionizmo mokyklą.

Svarbu paminėti, Petras Kiaulėnas niekada neprarado optimizmo, linksmo būdo ir subtilaus humoro jausmo, tačiau iškankintas ligos, nuolatos gyveno jausdamas mirties alsavimą į nugarą, ir suvokdamas, kad negalima laiko gaišti veltui. Jo darbuose jau ir be įspūdingos ekspresijos galime pajausti nepažabojamą meilę gyvenimui, gamtai ir menui, dėkingumą už patirtis ir viltis. Jis dirbo be atvangos, nes jautė, kad jo siela gyvuos   darbuose, lyg tie mistiški nuo drobės erdvėje atitrūkę potėpiai.

Petro Kiaulėno kūrybos evoliuciją paskutiniaisiais jo gyvenimo dešimtmečiais puikiai atskleidžia paveikslai „Zuzana“ (1944) ir „Skaitanti mergaitė“ (1954).

Kiaulėno mirtis 1955 metais nutraukė kūrybinį kelią pačiame menininko brandume ir, pasak meno kritiko Gordon Brown, Lietuvos spaudoje iššaukė virš šimto pagiriamųjų straipsnių apie dailininką. Jo palikimas – tai ne tik konkrečių darbų visuma, bet ir tam tikras kultūrinio tarpininko modelis. Jis demonstravo, kaip periferijos menininkas gali tapti universalios kalbos kūrėju, neprarasdamas savitos tapatybės.

Jo pomirtinės parodos André Weil galerijoje Paryžiuje 1957 metais metu Kiaulėnas buvo vienbalsiai pripažintas meno kritikų kaip vienas išskirtinių mūsų laikų talentų. Jis taip pat apibūdintas kaip „vienas iš didžiausių impresionistų, kurio kūriniai yra išraiškūs, malonūs žiūrėti ir pilnai išreiškia jo jauną ir jautrią poetišką sielą“. (Ištrauka iš „Aidai“, 1975, P. Lapė, In Memoriam Petras Kiaulėnas). Paryžiaus meno kritikai priėmė Petrą Kiaulėną labai pozityviai. Nebuvo jokio negatyvaus komentaro. Jie skelbė, kad jo kūryba – harmoningas spalvų sprogimas, o jis pats, vieniems, aukščiausios vertės impresionistas, kitiems gi šiaurietiškas ekspresionistas.

Petras Kiaulėnas išlieka svarbiu lietuvių dailės istorijos puslapiu, tačiau jo reikšmė pranoksta nacionalinius rėmus. Jis priklauso tai retai menininkų kategorijai, kurie sugebėjo būti ir giliai įsišakniję savoje kultūroje, ir aktyviai dalyvauti tarptautiniame meno dialoge.

Ši dviguba tapatybė, nors ir komplikuota, yra jo kūrybos stiprybė ir aktualumas šiuolaikiniam, vis labiau globalizuotam meno pasauliui. Jis įrodė, kad galima būti ne provincijos atgarsiu, bet visos Europos meno istorijos dalimi. Jo darbai šiandien liudija ne tik apie asmeninį talentą, bet ir apie mažos tautos kultūros universalumą, o kūryba, išaugusi iš Kauno meno mokyklos, subrendo Paryžiuje ir įsirašė į platesnę Europos meno panorama, kaip liudijimas, jog kūrybinės erdvės ribos yra tik tiek plačios, kiek pats menininkas drįsta jas peržengti.

Jis priklausė kartai, kuri brandą įgijo tarpukario Lietuvoje, bet kūrybos viršūnę pasiekė emigracijoje. Po sunkių studijų ir išgyvenimo metų jis suvokė, kad pasauliui daugiau nereikia skausmo ir kančios persmelkto meno. Pasauliui reikia grožio, reikia pažado, kad grožis jame egzistuoja ir kad verta nepaisant visų sunkumų kovoti dėl rytojaus.

Jo kūryba – tai ne tik estetinis reiškinys, bet ir egzistencinė modernizmo forma, liudijanti apie dvasinę ištvermę, grožio pojūtį ir išeivijos menininko vienatvę.

Kiaulėno vardas ilga laiką buvo užmirštas Lietuvoje. Tik nepriklausomybės atkūrimo metais jo kūryba pradėta vertinti kaip neatsiejama lietuvių modernizmo dalis. Kupiškio muziejus kviečia visus pasinaudoti neeiline galimybe ir aplankyti Petro Kiaulėno personalinę tapybos parodą, kuri bus eksponuojama iki lapkričio 27 d.