„Kūrybiškumo genas“
Rašytoją, teisininką, Mykolo Romerio universiteto profesorių, aktyvų visuomenininką Justiną Žilinską galima drąsiai vadinti Kupiškio krašto anūku. Nors jis gimė ir augo Vilniuje, Kupiškio rajone, mamos Vidos tėviškėje, Skodinių kaime, prabėgo nemažai vaikystės vasarų.
Justinas mielai prisiminimais grįžo į Kupiškį, papasakojo apie savo pasirinktas iš pirmo žvilgsnio viena nuo kitos nutolusias, bet puikiai tarpusavyje derančias dvi sritis – teisę ir kūrybinį rašymą.
Jurga BANIONIENĖ
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovo albumo
Pirmiausia pakalbėkime apie Kupiškį. Minėjote, kad kvietimas pasikalbėti buvo netikėtas. Kodėl?
Kupiškio miestelis, o labiausiai kaimas jo rajone, Skodiniai, man labai brangus, bet vis tiek gyvenimas sukasi kitur. Skodiniuose esu leidęs tik vaikystės vasaras, tad šis dėmesys netikėtas, bet, žinoma, malonus (šypsosi – aut. past).
Kada paskutinį kartą viešėjote Kupiškio krašte?
Prieš kelias savaites. Priežastis įprasta – rudeniniai obuoliai, reikėjo apžiūrėti senelių kapus. Kadangi buvau Panevėžyje susitikime su skaitytojais, visai netoli ir iki Kupiškio. Kai tik tenka būti netoliese, visuomet atvažiuoju. Kaip rašytojas paskutinį kartą čia viešėjau su savo knyga „Bėgliai“ naujoje bibliotekoje, ji labai sužavėjo. Dabar trumpam atkeliausiu per Vėlines.
Daug Jūsų vaikystės vasarų prabėgo būtent Skodinių kaime, mamos tėviškėje. Kokios jos buvo, ką labiausiai branginate ir saugote atmintyje?
Pirmiausia, vaizdą, kai išeini iš namo ir žvilgsnis netrukdomas bėga iki pat horizonto, nusileidžia žemyn iki upelio, toliau tęsiasi iki Duoniūnų krūmų. Ta didelė, plati erdvė. Ir žvaigždės naktį virš galvos.
Bėgimas iš pirties slėnyje skubiai aukštyn ir šuolis į šiltą lovą. Ir išbraidyti upeliai, strėlėmis sušaudyti mediniai stulpai. Aišku, tai nebuvo mano pasirinkimas vasaras leisti kaime, tėvai dirbo, pasibaigdavo mokykla, prasidėdavo vasaros atostogos ir jiems tekdavo vaikus patikėti seneliams. Bet tas buvimas mane labai susiejo su gamta.
Senasis gyvenimo būdas neatrodė kankinantis, dabar visa tai prisimenu kaip malonias patirtis, kurios labai bendruomeniškos. Kad ir kokius darbus dirbdavome, ar šienapjūtė, ar bulviakasis, ar morkų rovimas, visada kartu, su savais, būdavo močiutė, senelis, tėvai. Smagu, kad gretimuose kaimuose susiradau draugų, su kuriais iki šiol išlaikiau ryšį. O kai atradau žvejybą, manęs į kaimą varu varyti nebereikėjo, pats norėdavau. Ant dviračio – ir į Puožo ežerą ar į Kupiškio marias. Būdavo, serbentus nuskini, ir savais keliais.
Dabar Skodiniai, kaip ir visi kaimai, pamažu nyksta, nes senoji karta išeina, bet sodyba dar stovi, sodas, nors apleistas, yra, gera atvažiuoti, prisiminti, kartu ir apmąstyti. Visą savo meilę ir šviesą, pojūčius, kurie lydi mane tose vietose, sudėjau į knygelę „Sarbintai“. Ji yra ir Kupiškio viešojoje bibliotekoje.
Kokius prisimenate savo senelius?
Senelis Justinas buvo mažakalbis, eigulys, šaulys, labai sėkmingas ūkininkas. Senelių namas iškilo 1939 metais, prieš sovietų okupaciją senelis nusipirko žemės galvodamas, kad gali viską atimti, bet ji tikrai neišnyks. Kai mirė senelis, man buvo, rodos, 12 metų, negaliu pasakyti, kad daug bendraudavome, nes jis visada būdavo paskendęs savo ūkio reikaluose, šienaudavo, dalgę plakdavo, rūpinosi gyvuliais. Atsimenu, kartais drauge skaitydavome laikraščius, būdavo labai juokinga, kai jis skaitydavo kupiškėniškai.
„Valstietyje“ buvo toks komiksas „Anupro Dirvelės nuotykiai“, o jame eiliuotai surašytas tekstukas, žinoma, bendrąja kalba, o kai perskaitai tarmiškai, rimas išsilaksto. Kupiškėnų tarmė man patinka, kartais su ja pažaidžiu, nors žinoma, gerai nemoku.
Labai branginau senelio kažkada man padovanotą lenktinį peiliuką, tais laikais tai buvo išskirtinis dalykas.
Močiutė Ona buvo labai darbšti, rūpestinga, itin religinga, tikėjosi mane atvesti į doros kelią, ne visai pavyko (šypsosi – aut. past.). Kai nebeturėjo jėgų likti Skodiniuose, dar ilgai gyveno su mumis Vilniuje, mes ją karšinome.
Skaniai kepdavo tarkių košę su spirgučiais ketaus inde, krosnyje, tai buvo mano skaniausias vaikystės patiekalas. Pamenu, mums į Vilnių rašydavo laiškus, kai dar gyveno Skodiniuose, jos rašysena buvo šiek tiek kampuota, bandydavau ją perprasti.
Jūs pasukote teisės keliu? Esate Mykolo Romerio universiteto Tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės instituto profesorius. Kodėl būtent toks pasirinkimas?
Tai gana banali istorija, susijusi su tuo, kad baigiau mokyklą 1992 metais. Tai buvo antri nepriklausomybės metai, laikas, kai viskas keitėsi. Mano pirminė svajonė buvo informatika, nes gana anksti pradėjau žaisti, dirbti su kompiuteriais, mokėjau programuoti, bet nutiko taip, kad matematikos egzaminas pakišo koją, gavau labai prastą balą.
Tada prisiminiau antrą savo džiaugsmą – istoriją. Greitai išlaikiau jos du egzaminus ir susikaupiau gana neblogą balų kraitelę. Visiškai netikėtai vienas kiemo bičiulis paklausė, kodėl nebandau į teisę. Kadangi tiksliai nežinojau, ko noriu, pamėginau ir įstojau. O kai pradedi mokytis, randi dalykų, kurie tampa įdomūs, taip šis procesas pamažu įtraukia. Radau teisėje tai, kas man įdomu, tada prasidėjo pedagoginė veikla, tapau dėstytoju, apsigyniau disertaciją. Nesu praktikuojantis teisininkas, nors prieš dvidešimt metų dirbau įmonėse, esu tas, kuris moko apie teisę.
Koks Jūs profesorius ir ką galite pasakyti apie šiuolaikinius studentus?
Manau, kad protingai reiklus. Gal jaunesnis buvau didesnis kirvis, dabar ramiau į viską žiūriu. Dėstydamas visada stengiuosi sudominti žmones, man svarbu, kad studentams būtų įdomu, kartais ne tiek kreipiu dėmesį į konkretų straipsnį ar normą, bet kad studentai pamatytų bendrą paveikslą, įgytų supratimą, apie ką kalbame, kodėl tai svarbu, kaip tai įsilieja į bendrą visuomenės kontekstą. Studentai visais laikais skirtingi, grupėje visuomet bus trys ar keturi aktyvūs, yra ir tokių, kurie labai nenorės ką nors veikti.
Bet jei padejuočiau, kas šiais laikais populiaru, tai labiausiai kelia nerimą bendrųjų žinių mažėjimo tendencija, jų fragmentacija. Galvoju, kad žmogus turi turėti supratimą apie Lietuvos, pasaulio kultūrą, visiškai nesvarbu, ką studijuoja, liūdna, kad kartais nematai bendro kultūrinio išprusimo.
Jūs ne tik teisininkas, bet ir rašytojas, dešimties grožinės literatūros knygų autorius. Lyg nesuderinamos sritys, bet ar išties?
Jos siejasi. Kas yra knygos? Papasakotos istorijos. Kas yra teisė? Papasakota ir užrašyta tam tikra istorija, kurią paskui pervertiname ir paverčiame tam tikromis elgesio taisyklėmis. Ir teisėje rašymo reikia, ir knygose, tai ateina iš gebėjimo išdėstyti medžiagą, tik grožinėje literatūroje tai darai vienu tikslu, o teisėje – kitu. Tikrai nematau didelės priešingybės, ypač turint galvoje, kad mano darbas yra dėstymas, straipsnių, publikacijų rašymas.
Ar užduodate sau klausimą, kaip tapote rašytoju?
Aš visada mėgau fantazuoti, pasakoti visokias istorijas kiemo draugams. Kadangi augau sovietmečiu, apie daugelį filmų, kurių net nebuvau matęs, kažkas papasakodavo, aš – kitam ir tai tapdavo visai kitomis istorijomis. Po perskaitytų knygų kurdavau jų žodinius tęsinius, manau, tai natūraliai persikėlė į rašymą, o tada pastebėjau, kad yra žmonių, kuriems visai patinka tai, ką rašau, taip vis rašiau toliau.
Kaip pavyksta viską spėti? Kada randate laiko rašyti, po darbų?
Akademinis darbas turi privalumą, kad turi būti auditorijoje iki tam tikro laiko, o visas likęs yra tavo, pats nusprendi, ką darysi, ar sėsi prie studentų darbų taisymo, ar rašysi mokslinę publikaciją, dėstytojo darbas iš esmės nenormuotas. Skirtingai nuo mokslinės publikacijos rašymo, grožinį kūrinį galiu rašyti beveik visur.
Pavyzdžiui, nuvažiuoju į automobilių servisą, laukiamajame išsitraukiu kompiuterį ir, žiūrėk, ateina gera mintis. Juokauju, kad kuprinėje su savimi tampausi visą įstaigą, kur bebūčiau, galiu atsiversti kompiuterį ir padaryti vieną ar kitą darbą. Viena vertus, tai gerai, antra, tam tikras prakeiksmas, nes nėra atskirties tarp darbo ir poilsio.
Jūsų skaitytojų auditorija plati, rašote vaikams, paaugliams, suaugusiems. Kam maloniausia?
Žinote, maloniausia tada, kai tekstas plaukia lengvai ir visiškai nesvarbu auditorija.
Man kūrybinis procesas tiek rašant vaikams, paaugliams, tiek suaugusiems vienodai smagus ir vienodai sunkus, kai užstringi. Rašydamas vaikams ir paaugliams truputį labiau save riboji, rašydamas suaugusiems gali tai daryti laisviau. Labiausiai man turbūt pasisekė kaip jaunimo rašytojui.
Kuo Jums malonus pats rašymo procesas?
Iš esmės, rašymas suteikia kūrybos džiaugsmą. Man visos kūrybos formos yra smagus dalykas, rašymas – ypatingai, bent kol nepasieki tos vietos, kai nebežinai ką rašyti, tuomet prasideda kančia, bandymas pramušti sieną galva ir pan. Tai, matyt, svarbiausia. Lietuvoje išgyventi vien iš rašymo turbūt negali niekas, pas mus rinka tiesiog per maža, rašantieji daugiau gyvena iš susitikimų su skaitytojais ir pan., o visi kiti rašo dėl kūrybos džiaugsmo.
O skaitymo malonumas? Pasaulis smarkiai keičiasi, auga nauja karta, kuriai vis sunkiau jį atrasti. Kaip tai padaryti?
Aš pats, jei nebūtų vilionių į šonus, skaityčiau nuolat. Visuomet skaitau savo malonumui. Mano karta ir šiek tiek jaunesnė juk yra išaugusi ant knygų, neturėjome ką veikti, tik eiti į lauką arba skaityti. Tai buvo ir pagrindinis žinių šaltinis, ir kartu supratimo apie pasaulį versmė. Skaitymas – labai smagus dalykas, džiaugiuosi, kai žmonės jį atranda.
Skaitymui būtinas susikaupimas. Tai pirmas ir pats svarbiausias dalykas. Reikia pradėti nuo to, kad vaikas, paauglys atrastų knygą. Čia receptai aiškūs – būtina skaityti kartu su vaiku, jam parodyti knygos pasaulį. Dėl sugrįžimo prie knygos, turbūt, geriausias dalykas, kada vaikas atranda savąją.
Deja, sunku šiais laikais įtikinti skaityti tai, kas žmogui yra tolima, neįdomu arba labai didelio talento mokėti parodyti, kodėl vienas ar kitas kūrinys gali būti svarbus.
Pats mokykloje privalomą literatūrą perskaitydavau dėl to, kad reikia, bet skaičiau visa kita, kokia knyga tik buvo namie ar kokią atsinešdavau iš kaimyno. Žinau, kad dabar kai kurie mokytojai literatūros pamoką paskiria skaitymui, vaikai atsineša savo norimas knygas ir skaito, manau, kad tai gerai.
2023 m. lapkritį paskelbta nacionalinė komunikacinė kampanija „Skaitymo ambasadorius“. Jos tikslas, pasitelkus žinomą, pripažintą vaikų ar paauglių literatūros kūrėją, pristatyti visuomenei skaitymą kaip reikalingą, naudingą ir pozityvią veiklą. Pirmu nacionaliniu skaitymo ambasadoriumi buvote išrinktas būtent Jūs. Kaip galėtumėte įvertinti šios ambasadorystės prasmę?
Ambasadorystės iniciatyva buvo organizuota Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos. Skaitymo ambasadorių idėja ateina iš kitų šalių, sumanyta, kad skaitymo ambasadorius dirbs su paaugliais, vaikais. Organizavome įvairiausias veiklas. Kai kurios man buvo be galo malonios ir smagios.
Pernai pusę metų kiekvieną ketvirtadienį kviesdavome į M. Mažvydo biblioteką kokį nors žmogų, turintį įdomesnių užsiėmimų, veiklų, iniciatyva vadinosi „Tėčiai skaito vaikams“, bet skaitydavo ir dėdės, kiti vyrai.
Dažniausiai juk su vaikais skaito mamos, svarbu buvo įtraukti ir vyrų grupę į skaitymą, džiugu, kad pusę metų sugebėjome tai išlaikyti. Keliavau po mokyklas, ieškodavome skaitymo receptų, bandžiau suprasti, kodėl mokiniai skaito ar to nedaro, ką patarti, įtikinti pabandyti, kad jie atrastų skaitymą.
Šį pusmetį rengėme tinklalaidžių ciklą daugiausia kalbėdami apie „Metų knygos“ rinkimus plačioje perspektyvoje: paauglių knygos, paveikslėlių knygos. Veiklų tikrai daug, manau, kad jos prasmingos.
Tebūnie tai pirmas blynas, tikiuosi, neapsvilęs, ambasadoriumi taps kitas žmogus, matysime, kaip jam seksis. Man ši patirtis buvo smagi, įdomi ir aš ja džiaugiuosi.
Ar šiuo metu rašote naują knygą, jei taip, kam ji bus skirta?
Džiaugiuosi, kad galiu pasakyti – taip, bus nauja knyga, su leidykla planuojame, kad bus pristatyta Knygų mugėje. Tai detektyvinė apysaka, kurios pagrindiniai veikėjai – abiturientai. Taigi, nuo paauglių ir jaunų suaugėlių problemų nebėgu. Knyga vadinsis „Tylenė“.
Ką Jūs mėgstate skaityti?
Skaitau įvairias knygas, viską, išskyrus meilės romanus, ir retai saviugdos knygas. Mėgstu istorinę, grožinę literatūrą, įvairią publicistiką. Prie kiekvieno mano darbo stalo, ką kalbėti apie lovą, yra kokia nors knyga, kuprinėje – skaityklė, kurioje dar keli šimtai knygų. Ką skaityti, renkuosi pagal nuotaiką, situaciją. Tik ką baigiau Maggie O‘Farrell „Hamnetą“. Labai graži, jautri knyga apie šeimą, jausmus, kūrybą, rekomenduoju perskaityti.
Be darbų, rašymo, kuo mėgstate užsiimti laisvalaikiu?
Daug pomėgių turiu, tik laiko viskam trūksta. Kadaise, vaikystėje, tai buvo žvejyba, bet dabar vis neprisiruošiu. Žinoma, patinka keliauti, taip pat ir įvairūs mechaniniai darbai, kažką sukonstruoti. Pastarąsias kelias vasaras su žmona plaukiojame su irklentėmis.
Muzikuoju, neseniai išleidau kūrybinio dueto su Justina Kaminskaite vinilinę plokštelę „Balti marškinėliai“, galvoju, gal ir į Kupiškį ją atsivežti pristatyti. Na, ir turint namą, taip sakant, ūkį, nelabai laisvalaikio ir lieka.
Papasakokite apie savo šeimą. Jūs esate ir trijų vaikų tėtis.
Man labai pasisekė, darniai, gražiai gyvename su žmona Ramune 22 metus. Ji darbuojasi sporto srityje, yra Vilniaus universiteto Sveikatos ir sporto centro direktorė, taip pat ir dėstytoja. Vaikai ėmė ir užaugo. Dukrai Rusnei 22 metai, ji studijuoja biologiją, sūnui Giedriui – 20, studijuoja mados dizainą, kitam sūnui Algirdui 18 metų, galvoja apie chemiją. Esu be galo laimingas, kad šeima supranta mano kūrybinius polėkius, net jeigu jie neatneša aukso kalnų.
Ačiū Jums už pokalbį.
Projektą „Kūrybiškumo genas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 8 000 Eur