PARADOKSAS: SVETIMŲ BIJOME, SAVŲ NEPALAIKOME

Kupiškis – kraštas su giliais papročiais, stipria bendruomene ir pavydėtinu tarpusavio ryšiu. Tačiau šios savybės vis dažniau virsta silpnybe – uždarumu, kuris rajoną ne gina, o naikina.

Net ir tada, kai konkursus į kultūros įstaigas laimi jauni žmonės iš kitų miestų, vietoje palaikymo komentarų skiltyse pasipila nepasitenkinimas: „Kodėl ne vietinis?“, „Savų nepriimam, bet svetimus pasikviečiam.“

Šio, sakyčiau, kaip atgyvenos, bruožo jokiu būdu netaikau visiems. Bet kažkodėl girdėti tiek viešai, tiek pakampiais nepasitenkinimo balsai, o ne palaikymo. Visoms nuomonėms laikraštis atviras, rašykite, argumentuokite, komentuokite, ir būtų gerai ne anonimiškai.

Pati gyvenu Panevėžyje, mieste, kur taip pat susiduriama su demografinėmis problemomis. Neteko girdėti, kad pavykus į miestą pritraukti naujų specialistų, būtų kas stebėjęsis, kodėl ne vietinis.

Atvirkščiai, džiaugiamasi kiekvienu naujai įsiliejančiu į miesto gyvenimą žmogumi.

Skaičiai kalba garsiau nei nostalgija: nuo 1996 m. Kupiškio rajonas prarado beveik 9,5 tūkst. gyventojų – 36,8 proc. Gimsta vos kelios dešimtys vaikų per metus, o miršta kelis kartus daugiau.

Antra medalio pusė – savųjų nepalaikymas.

Paradoksalu, bet uždarumas čia veikia pasirinktinai. Kai ateina svetimas – blogai. Bet kai vietinis metų metus kuria ir išlaiko savo verslą, bendruomenės palaikymo dažnai irgi nėra.

Neseniai skelbėme žinią, kad parduodamos keturios „Aibės“ parduotuvės, įsikūrusios atokiau nuo rajono centro.

Jas sukūręs, daug metų puoselėjęs vietos verslininkas prasitarė, kad vietiniai gyventojai vis dažniau važiuoja į Kupiškį ar net į Panevėžį, „nes ten pigiau, didesnis pasirinkimas“. Apyvartai krentant, verslininkas parduoda savo parduotuves. O jei atsitiks taip, kad jos užsidarys, liks tik apgailestavimas: „Kodėl pas mus nebėra parduotuvės?“

Su šeima dažnai vasarojame netoli Salamiesčio, kur įsikūrusi viena iš parduotuvių. Jei ko pritrūkstame, visada mielai apsilankome netolimoje jaukioje parduotuvėje, apsiperkame. Ir kainos geros, ir viskas šviežia, ir pasirinkimas net ir buitinių daiktų pakankamas.

O šių parduotuvių vadovo puikus sumanymas šiose parduotuvėse įrengti ir bibliotekėles, kur gali pasiimti patikusią knygą ar ją atnešti, stebina ne vieną užklydusį atvykėlį. Knygoms pagarbiai įrengtos lentynos su staleliu ir kėdėmis, jei norėtum vietoje kokį nors leidinį pasklaidyti.

Savo svečius dažnai specialiai nuvežame parodyti, kaip atrodo kaimo parduotuvė. Būna ne tik nustebę, bet ir sužavėti.

Uždarumas šiandien nebėra stiprybė. Jei nenustosime žiūrėti į atvykėlius kaip į nelaukiamus „atajūnus“ ir neatsigręšime, kai reikia palaikymo ir supratimo, į savo vietinius žmones, Kupiškis liks tik gražus prisiminimas.

Laikas nustoti bijoti svetimų. Laikas pradėti palaikyti tiek savus, tiek tuos, kurie nori tapti savais. Nes antraip po keliolikos metų nebus nei svetimų, nei savų – bus tik tuštėjantis kraštas.