BABOS MOKYKLA (paskalbosykim)

Kristina VALYTĖ

Pirmadėnį išpuolo nauji mokslo matai. Miesti unt karto pasijauta, kad daugiau mašinėlių. Aina zėkiai ir mergiūkštas, su unipormom apstaisį, švorūs, gurgžduntys, iškrakmolyti, mažesni ir didesni, o runkoj našas po kvietkų.

Katrė do motos pikti, atprotį unksti kėltis, katrė ziuzį timpdami, raudodami aina, o katrė gol ir iš vokaro posmų nuraudojį, iškada, kom tėp grait kotino dienos baigės.

Zgrabniausia tai žiūrėt unt pirmokėlius, mamų ir tavų už runkyčių vadamus. To gladijola baveik sulig vaiku aukštumo, akytas didalas kėp kukuliai, dairos, tėp viskas tom vaiku kėp ir baisu, kėp ir įdomu par kartų. O po kėk čėso jau kėp ir visiem…

Prisiminiau ir savo Rugsėjo pirmojų. O jų buvį šešiolika su aukštosios mokyklos matais.

Pirmoj klasėj, atomanu, buvau apvilkta sarapanėliu ir baltom gėdrutam, surištos dvijai bizalas su kasnykėliais. Daržėlio nelunkius, žmonių svetimų par daug nemočius, toksai vaikas iš pamiškės vienkėmio.

Tai kėp mon tėp pasišvėta, kad počių pirmų dienų mokykloj dėl kažin ko primušiau savo klasiokį, kitų mergiūkštį. Ir do lakdama už šaligatvio plytalas užkliuvus parvirtau ir praskirtau kėlį.

Do ir dabar potograpija tabar albumi.

Va, do atomanu, kad tatulyta nematyta manį lokstunčių pagyra, sokė, kad gražus tavo sarapanėlis, ošei atsakiau, kad o kėpgi kitėp, gi iš ryzų (tėp baba labdarinas padavatas dropanas vadindavo).

Grįžus namo iš bobutas gavau tokių pamokų. Sokė tėp: vaikėl, su mergiūkštam raikia draugaut, nesmušt, zgodoj žaiskit. O va zėkiam, katras grėbs už bizalas, tai skėlk karmonėliu, kad šimtų bažnyčių pamatyt.

Vyrasnaj klasėj, gol pinktoj, kė ir sėserį mokyklon išlaida, kol mama buvo pas korvas, mon kėp didžiojai sėseriai buvo liepta išprocyt jai švintinas dropanas. Buvo tokios kelnytas raudonos platėjunčiais galais.

Ošei, šitoki gi patyrus procytoja, nusistočius procių unt didžiausios karštybas, tik pridėjau gelažinį podų, o tasai makt prė tos sintėtinas medžiagėlas ir prilipo. Saso raudot, ošei rėkt gavau, kėp ir nesuprotus, dėl ko bliuskytį lyginau ir gerai buvo, o kėlnias sudėginau.

Nėjo ba kėlnių to sėso. Kažkėp kitėp ti jų aptaisa. O baba, atomanu, tadu užutara manį, kad nesiborkit unt vaiko, bo kėlnios pasiūtos iš prastos mėdžiagos. Sokė: kas čia do slidi plona mėdžiaga, ir kas čia do dropana, jėgu slysta ir daga kėp benzinas.

Pirmakursa studėnta, kadu bendrabutin atsikrausčiau, įsidėjau pinigų, nebaatomanu, kiek ti tų litų, o volgymo, kėp va pieno, bulbų, varškes nesdėjau. Šitoks gi ba mundrumas, sakau, ai, tiek to, mon neraikia, nuspirksiu.

O tė pinigėliai labai grait išgarovo. Do kėp vokar atomanu, buvo ketvirtadėnis ir nekas ti baliko, kad išėjo krautuvaj nedickas pakėlis kilbasyčių. Uždėjau virt puodi.

Atainu pasižiūrėt, ar jau išvira, tai žiūriu, dykas puodas varda, dašralas išgraibytos ir kų gi ti bajieškosi par bendrabučio kambarius, gol sanai pas kai kų anam kiemi (suvolgytos). Apyvarksma toki, sakau, iš šaldytuvo kiaušinį pasimsiu, išsikepsiu, o tasai bėjamunt iš lintynalas šlept unt žėmas ir sudužo.

Tai baliko tik batono kumpėlis vakarienai. Ainunt gultų apydykiu pilvu tai toksai ir sopnas. Toki prabangi vakariena, restorani mandran su raudonom užuolaidom. Ošei sėdžiu prė stolo, sarvatalį už kalnieriaus užsikišus, o padavėjas tik naša, tik naša… Ir lydį parširuotų, ir kėptų paršiokų, ir do ti visokių patiekų.

Tai nors sapni kėp nygdi gyvėnimi pakirtau.

Parsiradau kitųdėn namo šėp ne tėp partranzovus. Baba prė stolo atsisadus golvu linguoja ir soko: sekmadėnį kė važiuosi, įsidėk, vaikėl, tarbalan volgymo, pavaš gi autobusas.

O geriausių patarimų, kur dova, kėp „Tėvi mūsų“ atminsiu, do ir kitom kiek asu patorus, padakavojo. Jėgu iš bolio grįžti pagėrįs, kad unt rytojaus galva nesopat, prigėrk prigėrk vandenio, kiek pareina. Rytų atsikėlsi, ir kramala kėp blaivo.