Žurnalistas, rašytojas
Netrukus švęsime katalikišką šventę – Žolinę.
Ji viena iš nedaugelio, neskaitant didžiųjų metų švenčių, valstybiniu lygiu išskirta kaip poilsio diena.
Nors skeptikai periodiškai paburba, kad valstybinės religijos nėra Lietuvoje, todėl bažnytinės šventės neturėtų būti taip susvarbintos, tikintieji rugpjūčio penkioliktąją traukia klausytis šventų Mišių, ir, regis, pykti dėl to ypatingos priežasties nėra.
Mišios – ritualinis įvykis, kuriuo menama tūkstantmetė krikščioniška, bene seniausia iš dabar besitęsiančių, tradicija.
Iš esmės tai ritualų rinkinys, kuris padalytas į dvi dalis – žodžio ir kūno liturgiją.
Pirmąja paminima Šventojo Rašto reikšmė ir jo galia patraukti paskui save minias žmonių ir istoriniais, ir mūsų laikais.
Antrąja liturgijos dalimi krikščionys pažymi tai, kad Dievas buvo įgavęs žmogaus pavidalą.
Taigi ritualų kilmė, žvelgiant net į senesnius laikus nei krikščionybės atsiradimas, yra religinė ir susijusi su kultu.
Šiandien, kai pasaulio ir ypač Vakarų visuomenės sekuliarios, atrodo, kad daugeliui nebėra prasmės kalbėti apie ko nors garbinimą ir ritualinį gyvenimo būdą.
Vis dėlto klystume taip teigdami, būtina suprasti, kad bene visos mūsų šiandienio veikimo formos šaukte šaukia tuos senuosius laikus, kai ritualų reikšmingumu abejota kur kas mažiau.
Britų sociologas Anthony‘is Giddensas prieš keturis dešimtmečius aprašė modernaus žmogaus sąveiką su kitais visuomenės nariais, mūsų laiko suvokimą, struktūravimą ir daugelį kitų šiuolaikiško gyvenimo reiškinių.
Pasak minėto mokslininko, šešis šimtmečius Vakarų civilizacijos žmonės pasaulyje būna taip, kad per savo žmogiškąjį kelią pamato daug daugiau vaizdų, daug dažniau keliauja, daug labiau siekia savo kasdienybei suteikti struktūrą. Juk akivaizdu, kad net ir šiandien mūsų laiko žmogui reikia to, ką, labai nesusimąstydami, vadiname tiesiog rutina.
Kasdien kartojami, daugeliui dabar jau pasaulietiški ritualai mums teikia saugumo jausmą.
Rytinis kavos puodelis ir vakarinė televizijos žinių laida taip įrėmina dienas, kad gyventi tampa tvirčiau ir netgi saugiau.
Jei pasidairytume į tas šalis, kuriose vyksta karas, tai pamatytume, kad netgi ten gyvenimas eina pirmyn tik todėl, kad dalis piliečių laikosi rutininių įpročių ir atlieka kasdienius darbus, kurie tarnauja ir individui, ir bendruomenei, ar net ir visuomenei.
Ritualas ir taikos, ir sukrėtimų sąlygomis yra ta tikrovė, kuri jo besilaikančiam žmogui dovanoja laisvę nuo klausimo „ką dabar daryti?“.
Nežinia ir pasimetimas – tai ritualinio gyvenimo antonimai.
Be to, ritualas yra vienas stipriausių ir tikriausių būdų, padedančių žmogui pasiekti gyvenimo prasmės klausimų atsakymo versijas.
Juk ritualas bene labiausiai apgalvota veikimo forma, padedanti, kaskart ką nors kartojant, vis iš naujo apmąstyti, kodėl tai daroma.
Nebūtinai tie gyvenimo prasmės atsakymai pretenduos į absoliučias tiesas, tačiau kiekvienam asmeniškai jie padės nepaklysti pasaulio chaose ir vis dažnėjančioje masinėje panikoje.
Visgi ritualas kaip veiksmas yra toks, koks nuolat kartojamas, pabrėžtinai nesiekiant didesnių permainų.
Taigi ritualas gali nusibosti, kelti schematiškumo įspūdį ir neretai net pasibjaurėjimą.
Reakciją į tokias būsenas vėlgi diktuoja istorinė krikščionių praeitis.
Net tada, kai ritualas atsiduria absurdo teritorijoje, dvasiškiai pataria jį vis tiek praktikuoti.
Tai – ne tik vaistas nuo sąstingio ir apatijos, bet ir paaiškinimas, ką reiškia religijos ar kokio nors kitokio tikėjimo praktika.
Nėra pasaulyje tokios pažiūrų sistemos ir įsitikinimų, kurie jų besilaikantiems žmonėms teiktų kasdienį džiaugsmą, pasigėrėjimą ir euforiją.
Šios būsenos aplanko tik retkarčiais.
Paradoksas toks, kad nemetus kartoti tų pačių ritualinių veiksmų net tada, kai jie pabodo, įgriso ar kitaip netenkina, po kurio laiko žmogų vėl aplanko giliausia ritualo esmė – tada, kai yra galimybė atsiremti į tai, kas pastovu, gyvenimas prieš ir po ritualo ima atrodyti kone stebuklingai atsinaujinęs net ir be didelių pastangų ar darbų.
Tai gali patvirtinti kiekvienas, kuris yra bent kurį laiką lankęsis ritualinėse bažnytinėse apeigose.
Dar daugiau – ritualų prasmės nusitęsia į tai, ko mūsų net ir labai išvystytas mokslinis, technologinis mąstymas nesiekia.
Taip žmogaus gyvenimo kelionė tampa priežastinga, tikslinga ir nesibaigianti, kai daugelis bemato kapų duobes ir nieko daugiau.
Tokiu būdu Žolinė tampa priminimu, kad pasaulio ir asmens unikalumas ryškėja ne garsiai kalbant apie nepakartojamumą ir originalumą, o ten, kur driekiasi asmeninis tikėjimo ir meilės kelias, priešingas mašinai, prievartai ir neapykantai.