ARCHITEKTAS SU PASLĖPTU MENININKO UŽTAISU

„Kūrybiškumo genas“

Architektas Algirdas Motuza-Matuzevičius dar vienas žymaus Kupiškio krašto tapytojo Boleslovo Motuzos-Matuzevičiaus anūkas, geologo prof. Gedimino Motuzos-Matuzevičiaus jauniausias sūnus.

Su Algirdu pasikalbėjome apie profesijos pasirinkimą, požiūrį į savo darbą, kitus pomėgius ir šeimą.

Žinoma, neaplenkėme ir iš kartos į kartą perduodamo kūrybiškumo geno temos.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Piešė ir filmų herojus

Algirdas sakė, kad architektų nėra jų giminėje, bet vienas tėvo draugas buvo architektas. Žinoma, tiesioginės įtakos nepadarė renkantis studijas, profesiją, bet iš šalies matė jo darbą, girdėjo kalbų šia tema.

„Mėgau nuo mažens paišyti, domėjausi įvairiais statiniais, konstrukcijomis. Didelę įtaką darė visokie betmenai ir kitokie filmų, ypač fantastinių, herojai.
Baigiau M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Ten pradėjau mokytis nuo aštuntos klasės. Prieš tai mokydamasis Vilniaus 62-oje vidurinėje mokykloje (dabar Gabijos gimnazija) Pašilaičiuose, lankiau užsiėmimus ir Justino Vienožinskio dailės mokykloje.

Architektūrą studijavau Vilniaus dailės akademijoje, o magistrantūros studijas baigiau Vilniaus Gedimino technikos universitete“, – apie mokslus pasakojo Algirdas.

Darbų kontekstai

Šiandien jo darbas apima daug sričių. Tai ne tik architektūra ir statyba, bet ir visų darbų vadyba, kuravimas nuo objekto kūrybos, projektavimo iki jo įgyvendinimo.

„Man labiausiai patinka visokie pritaikymo naujai funkcijai projektai. Kažką sutvarkyti, perdaryti. Darau techninius, pusiau inžinerinius projektus, kur glaudžiai susipina kūryba ir praktika. Patinka eksperimentuoti, testuoti daug medžiagų. Traukia tekstūra, įdomu statinį pritaikyti prie esamos aplinkos. Realybė padiktuoja, koks bus rezultatas. Grynai vien architektūrinių projektų mažai turiu“, – teigė pašnekovas.

Pasak jo, architektūra plati sritis. Vieni architektai reiškiasi kaip menininkai. Pavyzdžiui, toks buvo šviesaus atminimo architektas Valdas Ozarinskas,

Įdomiai konstravęs įvairių parodų erdves, kūręs joms stendus. Kiti architektai kūrybinį pradą derina su techniniu jo atlikimu, treti dirba administracinį darbą, tvirtina įvairius projektus, specializuojasi teisinėje srityje.

„Aš nepriklausau menininkams. Esu praktikas, amatininkas. Man svarbu, kaip minėjau, statinio aplinka, kontekstas, kur stovės namas. Mano darbe reikia ir gerų komunikacijos įgūdžių, kad išdėstyčiau savo idėją, įtikinčiau žmones (ir užsakovus, ir statybininkus), kad projektas turi būti būtent toks, o ne kitoks, kad apie tai deramai juos informuočiau, kad suvaldyčiau įgyvendinamą projektą. Komunikacija padeda aiškiai ir skaidriai įgyvendinti užsibrėžtą tikslą“, – kalbėjo Algirdas.

Jis su kolegomis yra dalyvavęs ir kūrybiniuose architektų konkursuose, laimėjęs prizines vietas.

Pasak Algirdo, konkursai brangus dalykas ir rizikinga investicija. Tam reikia daug laiko resursų. Turi atsitraukti nuo tiesioginio darbo. Konkursams daugiau laiko gali skirti tada, jei esi studentas.

„Branginu savo laiką, bet esu dalyvavęs Nidos urbanizavimo konkurse, taip pat su keliais tvariais projektais Zarasuose. Architektūrinė kūryba nesvetima. Nesu gigantizmo mėgėjas. Patinka subtilūs dariniai, smulkus mastelis, statiniai, susilieję su aplinka, su juos supančia gamta. Svarbu, kad pastatas savo forma, masteliu, aukščiu derėtų prie kraštovaizdžio“, – svarbiausius savo darbo principus išsakė pašnekovas.

Kuo žavisi – architektai ir miestai

Algirdas studijų metais žavėjosi japonų architekto Tadao Ando kūryba. Šis architektas įdomiai derina šiuolaikines statybines medžiagas ir technologijas su japonų namo tradicijomis, pastatus subtiliai įkomponuoja į aplinką. Iš šiuolaikinių architektų patinka britų John Pawson, Deivido Čiferfildo (David Chipperfied) darbai. Yra ir daugiau architektų, kurių kūryba domina. Tai kai kurie slovėnų, švedų, danų architektai.

Pašnekovas sakė, kad ir Lietuvoje yra gražiai kuriančių žmonių. Vieni nustebina originaliomis idėjomis, kiti kūrybingai perima kitų kraštų patirtį ir pritaiko savame krašte. Bet kitų darbus jis retai analizuoja.

Paklaustas, ar turi patinkamą Lietuvos ar užsienio miestą, Algirdas pirmiausia paminėjo Londoną, kuris turi daug kokybiškos architektūros. Šiaip jam visi miestai įdomūs ir patrauklūs. Londone gražiai kontrastuoja sena ir nauja architektūra.

Daug tokių miestų, pvz., Ispanijoje architektūrinė bendrovė „RCR Arquitectes“ („RCR architektai“) įdomiai kuria miestų erdves. Portugalijoje ypač žavi Porto miestas, kuriame yra garsaus portugalų architekto Alvaro Siza suprojektuotų pastatų. Šis architektas sugeba pastatus subtiliai įterpti į gamtinį ir urbanistinį kraštovaizdį.

Pasak Algirdo, Lietuvoj daug gražių nedidelių miestų. Kupiškis vienas tokių Aukštaitijoje. Čia gražus kraštovaizdis. Tiesa, miesto gerai neteko apžiūrėti. Kupiškyje prabėgom lankėsi tik du kartus. Čia įsiminė darni bažnyčios ir Kupiškio muziejaus kaimynystė. Mat šiame muziejuje dalyvavo senelio B. Motuzos-Matuzevičiaus jubiliejiniam gimtadieniui skirtos parodos atidarymo renginyje.

Kūrybiškumo geno ieškant

Algirdas sakė, kad senelio nespėjo pažinti. Senelis mirė, kai jam tebuvo penkeri metai. Senelio kūryba domėjosi. Jo ankstyvuose darbuose buvo daug simbolizmo. Senelio tapyti peizažai suformavo šiaurietišką estetiką, kuri transformavosi į pomėgį gamtai, kelionėms. Tai neatsitiktinai Šiaurė, Skandinavijos kraštai traukia visą jų giminę. Jo tėvas daug keliavo po Šiaurės Europą, po Skandinaviją, šios kelionės domina ir kitus šeimos narius.

Algirdui tapyba irgi patiko. Mokykloje ypač mėgo piešti akvareles. Akvarelė ugdo jautrumą detalėms.

Pasak Algirdo, nėra vieno atsakymo, ar kūrybiškumas perduodamas per genus, ar tai susiformuoja savaime veikiant aplinkai. Jis savęs nelaiko menininku. Yra praktikas, savo profesiją įvaldęs kaip amatą. Jį žavi darbo procesas, veiksmas.

„Esu intravertas. Netraukė būti meno pasaulio dalyviu. Man svarbu vidinė būsena. Kūrybinis procesas vyksta viduje, padeda pats amatas, meistrystė ir žinojimas, o ne išorės šurmulys. Ypatingi senelio lagerio laikotarpio darbai padėjo suprasti, kokie gražūs, estetiški gali būti pavieniai objektai, pavienės detalės. Kuriant svarbu ir nostalgiški dalykai iš praeities, iš Pamerkių kaimo, kur daug laiko praleisdavau vaikystės metais. Iš ten dar pilna vaizdinių, kvapų, garsų, šviesos mano atmintyje. Net galiu įsivaizduoti, kaip senelis galėjo mąstyti. Kūryba unikalus dalykas“, – taip pašnekovas apibūdino savo santykį su menu.

Namai, šeima ir pomėgiai

Algirdas papasakojo ir apie savo šeimą. Jo žmona Marija pianistė. Neseniai šeima susilaukė sūnaus Barto, kuriam dar tik šeši mėnesiai. Aštuonerių metų dukra Teodora irgi mokosi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, tik muzikos skyriuje.

Jis pats su muzika nesusijęs, bet daug jos klausosi. Mėgsta nostalgišką, retro, futuristinę elektroninę muziką, pvz., patinka škotų elektroninės muzikos grupė „Boards of Canada“.

Iš laisvalaikio pomėgių Algirdas paminėjo keliones, žygius. Patinka ir kalnai, ir nardymas, ir šaudymas. Šiek tiek tarnavo kariuomenėje. Dar domisi visureigiais, džipais.

„Pagal savo pomėgius esu toks tipiškas vyriokas“, – teigė pašnekovas.

Pasidomėjus, ar pasistatė savo svajonių namą, Algirdas sakė, kad gyvena bute, bet prie Vilniaus įrenginėja rekonstruotą seną namą. Prie rekonstrukcijos pats prikišo nagus. Žinant, kad patinka kažką pertvarkyti, naujai perdaryti, ko gero, tai galima laikyti ir svajonių namu.

Paklaustas, ar norėtų, kad jo vaikai būtų menininkai ar architektai, Algirdas atsakė, kad nieko prieš, jei taip nutiktų. Svarbiausia, kad siekdami savo tikslų būtų nuoseklūs, stengtųsi vienoje srityje kažką tolygiai nuveikti, o kitos juos dominančios sritys galėtų būti kaip hobis. To visiems palinkėtų.

Projektą „Kūrybiškumo genas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 8 000 Eur