BEVEIK PENKI DEŠIMTMEČIAI – KUPIŠKIO LIGONINĖJE

Su ilgamete darboviete, Kupiškio ligonine, birželio viduryje atsisveikino Konsultacijų poliklinikos vyresnioji slaugytoja Laimutė Dūdienė.

Ligoninei ji paskyrė 45 darbo metus. Su Laimute pasikalbėjome apie šiuos metus, santykius su pacientais ir kolegomis, medicinos darbuotojo pašaukimą ir apie tai, kuo užsiims išėjusi užtarnauto poilsio.

Jurga BANIONIENĖ

Ateina laikas

Kai susitikome pasikalbėti, buvo praėjusios tik kelios dienos po to, kai paliko pareigas. Laimutė teigė, jog dar sunku suvokti, kad nebereikės anksti keltis ir skubėti į darbą, nuolat apie jį galvoti.

Ji įsitikinusi: reikia išeiti tada, kai gebi viską atlikti, kol tavimi džiaugiasi, didžiuojasi.

„Nereikia laukti tokio momento, kai nebegalėsi dirbti. Tiesiog ateina laikas. Jau dvejus metus dirbau būdama pensijoje“, – šypsojosi L. Dūdienė.

Pašnekovė sakė, kad visus tuos metus stengėsi dirbti atsakingai, niekada nebijojo darbo, ligoninei aukojo ir savo laisvą laiką, nes viskas turėjo būti padaryta laiku ir kokybiškai. Visada patiko bendrauti su pacientais, tai nevargindavo, pavykdavo su žmonėmis rasti bendrą kalbą.

„Buvau vyresnioji slaugytoja, man teko daug atsakomybės. Ligoninei atidaviau 45 darbo metus. Tai vienintelė mano darbovietė. Buvau gavusi paskyrimą į Ukmergę, bet ten nedirbau, atvažiavome gyventi į Kupiškį ir 1980 metais įsidarbinau naujagimių sesute į akušerinį-ginekologinį skyrių senose ligoninės patalpose. Ten ir dirbau tol, kol pastatė naują ligoninę, visi perėjome dirbti čia. Paskui prasidėjo įvairūs pokyčiai, skyrių mažinimas. Dirbau ginekologiniame skyriuje, vėliau jis liko tik dienos ginekologinis skyrius. Kai skyrių uždarė, nebebuvo darbo“, – prisiminė Laimutė.

Tai buvo nelengvas etapas, laimei, neilgai trukęs. Labai apsidžiaugė sulaukusi ligoninei vadovauti grįžusio Povilo Rimkaus skambučio su darbo pasiūlymu.

„Direktorius paklausė, ar dirbsiu reanimacijoje, atsakiau, kad taip. Pradėjau papildomai darbuotis ir su gydytoju akušeriu ginekologu Aurelijumi Umantu prie echoskopijų“, – pasakojo ilgametė slaugytoja.

Su naujagimiais – daug metų

Kai L. Dūdienė pradėjo dirbti Kupiškio ligoninėje, tada jai irgi vadovavo P. Rimkus. Galėjo rinktis darbą su naujagimiais ar chirurginiame skyriuje.

„Pasirinkau būti naujagimių sesele. Nežinau, kodėl, tada buvau pagimdžiusi dukrą Auksę. Matyt, taip linko širdis“, – svarstė Laimutė.

Daug metų atiduota prižiūrint į šį pasaulį atėjusius kūdikius. Buvo visko, ir iki šiol šildančių prisiminimų, ir sunkių, jaudinančių momentų. Per tiek laiko įvyko daug pokyčių, šiandien slaugytojų darbas visai kitoks nei anksčiau.

„Seniau pagimdžiusios mamos ligoninėje praleisdavo dešimt ar daugiau dienų, ne taip, kaip dabar, kelios paros ir išleidžia į namus. Tiek laiko mažylius slaugydavome, prižiūrėdavome. Viską jausdavau, kada alkani, per mažai pamaitinti. Suguldau į vieną vežimėlį bent dvylika kūdikių, stipriai suvystytų, išdaliju mamoms pamaitinti, paskui pavalgiusius, nurimusius susirenku. Tik vėliau pradėjo leisti joms visą laiką būti kartu su naujagimiais“, – prisiminė pašnekovė.

Plačiau skaitykite birželio 27 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF