Birželio 14-oji, Gedulo ir vilties diena, skirta atminti gyventojų masiniams trėmimams į Sibirą, kuriuos tą dieną 1941 metais pradėjo sovietinis režimas. 1940–1953 metais ištremta per 130 tūkst. Lietuvos gyventojų. Vieni vežti į tremtį, kiti įkalinti Gulago lageriuose.
Kaip klostėsi žmonių likimai, kaip jie ten gyveno, sužinome iš tų dienų liudininkų prisiminimų, artimiesiems rašytų laiškų, įvairių išsaugotų daiktų, naudotų tremtyje.
Šį pokalbį taip pat paskatino perskaitytas vienas Sibiro tremtinio laiškas.
Nuotrauka iš asmeninio pašnekovės albumo
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Liūdnas laiškas
Tą laišką parodė ir leido perskaityti Virginija Drūtienė, gyvenanti Gikonių kaime netoli Antašavos. Ši moteris su vyru Algimantu prižiūri Antašavos dvarą, yra jo valdytojai. Šis laiškas susijęs su jos senelių šeimos istorija.
Laiškas rašytas močiutei Mortai Urbonienei, gyvenusiai tremtyje Irkutsko srityje Alzomaisko rajone. Jį parašė lageryje toje pačioje Irkutsko srityje, bet kitoje vietovėje kalėjęs Vincas Baltrūnas. Jis pranešė M. Urbonienei apie jos vyro, Virginijos senelio, Alfonso Urbono mirtį. Rašoma, kad šio žmogaus buvo silpna širdis, jis turėjo aukštą kraujospūdį, kad buvo paralyžiuotas ir mirė ligoninėje, kad tautiečiai jam padirbo gražų karstą. Laiškas kupinas užuojautos, atjautos. Laiško autorius rašo, kad jam skauda širdį, nes turi pranešti liūdną naujieną.
Laiške išvardijama, kokius mirusio vyro daiktus V. Baltrūnas įdėjo į siuntinį našlei. Tarp jų 41 rublis, visos nuotraukos, kokias pavyko rasti tarp velionio daiktų. Minima, kad buvo penki pakeliai machorkos, bet juos atidavė seneliams tautiečiams.
Plačiau skaitykite birželio 13 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF