GALIMYBĖS IR LIŪDNA REALYBĖ

Perskaičiau atsitiktinai atklydusią žinutę, kad Kudirkos Naumiestyje, turinčiame vos tūkstantį su trupučiu gyventojų, Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys – Vinco Kudirkos muziejus ėmė ir atkūrė knygyną, kurio nebebuvo miestelyje. Čia lankytojai gali įsigyti daugiau nei 100 Lietuvos nacionalinio muziejaus ir kitų leidyklų knygų.

Gerai žinome, kad iš daugelio Lietuvos miestelių pasitraukė dešimtys nepriklausomų ir tinklinių knygynų. Tas pats atsitiko ir Kupiškyje. Be abejo, populiariosios literatūros leidinių galime aptikti prekybos centruose, bet ten nerasime nekomercinio turinio, kraštotyrinių knygų, tuo labiau apie savo kraštą.

Todėl džiaugdamasis Kudirkos Naumiesčio muziejaus eksperimentu, pagalvoji ir apie artimesnę kultūros įstaigą – Kupiškio etnografijos muziejų. Teko ir pačiai susidurti, ir girdėti iš pažįstamų, kad apsilankius šiame muziejuje ne kartą norėta įsigyti vieną ar kitą leidinį, kurie tik eksponuojami prie informacinio langelio.

Deja, bet klausimai, kaip įsigyti sudominusią knygą, niekam iš muziejaus darbuotojų nesukėlė jokių minčių. O juk knygų knygelių, ir paties muziejaus leistų, ir su Kupiškiu susijusių, priskaičiuotume ne vieną dešimtį, yra ir kitų muziejų ar nekomercinių leidyklų knygų, kurios Kupiškiui būtų naudingos ir svarbios.

Lankydamasis muziejuose, dažnai rasi šią paslaugą. Tą liudija ir Anykščių, ir Panevėžio, ir kitų aplinkinių muziejų pavyzdžiai.

Natūraliai kyla klausimas, kodėl Kupiškio etnografijos muziejaus vadovai iki šiol nesiėmė šios iniciatyvos.

Juk ir pagal įstaigos nuostatus jiems tai daryti niekas nedraudžia, o kitų muziejų sėkmingi pavyzdžiai rodo, kaip būtų galima šias paslaugas plėtoti, suteikiant Kupiškiui naujų nekomercinio meno literatūros sklaidos galimybių. Juk iš Kupiškio rajono kilusių autorių knygos ar paveldo aktualinimo nauji leidiniai (kad ir K. Šimonio dailės albumai) atneštų įdomių dalykų į 550 jubiliejui besirengiančio miesto gyvenimą.

Muziejaus suvenyrų pardavimas lengvai gali būti išplėstas iki knygynėlio, kuriame galima būtų prekiauti ir kitų leidyklų knygomis, pritrauktų ir į patį muziejų daugiau lankytojų, ir generuotų papildomas pinigines lėšas.

Suvenyrai, kuriuos galėtų įsigyti atvykę žmonės, galėtų paskatinti vietinius menininkus juos kurti, pagaminti. O susitikimai su knygų autoriais, nekomercinių leidyklų rengiamos knygų sutiktuvės muziejui padėtų tapti veiklesniu ir platesnio kultūrinio svetingumo renginius organizuojančiu meno centru.

Gimtų ir daugiau muziejuje kitokių bendravimo formų, knygynėlis galėtų tapti jaukia naujų atradimų, susitikimų, pokalbių, diskusijų vieta.

Antra badanti akis ir dar nesprendžiama problema – Lauryno Gucevičiaus aikštė ir gimnazija, kurios dar nešioja Stuokos prielipą. Praėjusių metų pavasarį „Kupiškėnų mintyse“ kalbinau kultūrologą Vytautą Balčiūną, kuris akcentavo šį klausimą.

Deja, jokio, nė mažiausio, postūmio šia tema negirdėti. Tenka dar kartą priminti Savivaldybės administracijai ir rajono Tarybai, kad pagaliau būtų ištaisyta ši klaida.

Rengiame mokslines konferencijas, atvykę garbūs svečiai taip pat nustebę klausia, kodėl architektūros genijaus tėviškė dar turi prielipą, kai senokai moksliškai įrodyta, kad tai buvo klaida. Vilnius šiuos reikalus susitvarkė, ir Stuokos nebėra prie Lauryno Gucevičiaus pavardės. Kiek ir ko dar lauksime?

Juoba kad klausantis prof. Alfredo Bumblausko pranešimo per miesto gimtadienį bibliotekos surengtoje konferencijoje apie Gucevičiaus genijaus svarbą ir vertę europiniu mastu, buvo ypač nejauku, kad Kupiškyje, šio genijaus gimtinėje, nesugebame teisingai užrašyti jo pavardės.