TIKRASIS GYVENIMAS GIMSTA NE IŠ IŠORINIO TRIUKŠMO, BET IŠ ATVIRO SUSITIKIMO SU DIEVU

Sekmadienį, Velykų rytą, džiaugsmingai skambės bažnyčių varpai: Kristus prisikėlė. Švęsime dvasinio pavasario šventę, skatinančią kiekvieną žmogų atsinaujinti, išsilaisvinti iš patiriamų sunkumų, liūdesio, dvasiškai atgimti, patirti tikrąjį Prisikėlimo džiaugsmą. Kaip atverti jam širdis, suteikti šiai šventei tikrąją prasmę, papasakojo Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų parapijos vikaras Martynas RUZGUS.

Jurga BANIONIENĖ

Kaip Jūs apibūdintumėte, kas yra Velykos? Kaip suvokti jų prasmę skubančiame pasaulyje, kai neretai jaučiamės visagaliai, o Dievas tampa artimas tik tada, kai susiduriame su dideliais sunkumais?

Kai susiduri su žodžiu – Velykos, automatiškai kyla mintis: šventė, artimieji, margučiai, pavasaris ir pan. Tačiau mums, krikščionims, Velykos yra pati svarbiausia tikėjimo šventė, Kristaus Prisikėlimo šventė.

Tai Kristaus pergalės prieš mirtį, nuodėmę, tamsą diena.

Gyvename tokiu laiku, kai viską galime gauti labai greitai, informaciją, paslaugas ir kitus dalykus. Šiuolaikiniame pasaulyje skubėjimas yra tarsi norma, bet Velykų šventė mus kviečia sustoti, nes būtent Kristaus Prisikėlimas nebuvo staigus, momentinis įvykis, jį lydėjo kiti įvykiai, kančia, mirtis, kapas ir tik po to Prisikėlimas.

Galima būtų sakyti, kad Velykų šventė mus moko, kad tikrasis gyvenimas gimsta ne iš išorinio triukšmo, kurį mums duoda pasaulis, bet būtent iš tikro, atviro susitikimo su Dievu.

Neretai galima pasijausti visagaliais įvairiose srityse: technologijos, medicinos ir pan., bet gyvenimas mums primena vieną sunkiai suvokiamą dalyką, kad kiekvienas esame labai trapus, ribotas, ir tada dažnai Dievas atsiranda mūsų gyvenime, kai prašome Jo pagalbos, gailestingumo.

Velykos primena ir reikšmingą dalyką, kad Prisikėlęs Kristus dovanoja kiekvienam ne tik paguodą, bet ir viltį, kad nesame vieni, kad po kiekvienos tamsos ateina šviesa. Būtent tai ir yra Geroji Naujiena, kad Kristus tą daro kiekvieną dieną.

Plačiau skaitykite balandžio 18 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF