Lapkričio 4 d. Kupiškio kultūros centre atidaryta iš Klaipėdos kilusios menininkės Neringos Stancelės pirma personalinė tapybos darbų paroda. Neskleisti liūdesio, o tik viltį – tokią žinią savo kūryba skelbia Neringa. Teptuką į rankas paėmusi po ilgo laiko, šiandien tapybą ji vadina savotiška terapija. „Tai – asmeniniai savęs ieškojimai, pabėgimai į visai kitą pasaulį“, – pabrėžė N. Stancelė.
Jurga BANIONIENĖ
Menas – kaip terapija
Savo kūrybą pristatyti Kupiškyje Neringa nusprendė paskatinta mamos Raimondos.
„Savame krašte pranašu nebūsi. Mama pasiūlė padaryti pradžią toli nuo namų, įgyti drąsos ir keliauti su parodomis toliau. Kupiškyje turime giminių, Vilija Morkūnaitė yra mano mamos pusseserė“, – sakė Neringa.
Ji yra dalyvavusi bendrose parodose su savo krašto kūrėjais, kūrybą viešina socialiniuose tinkluose.
N. Stancelė dailės pagrindų mokėsi Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje. Paauglystės įkarščio metais nusprendė, kad stoti į meno specialybę – ne jai, ir nutarė mokytis paprastoje gimnazijoje. Baigusi mokyklą studijavo Klaipėdos universitete, įgijo teologijos bakalauro laipsnį. Tapyba visą laiką buvo atidėta į šalį, prie jos Neringa grįžo praėjus 20 metų po mokyklos baigimo.
„Menas yra kaip terapijos forma. Moterys mane tikriausiai supras, kai atsiranda šeima, vaikai, užsisėdi namuose, ima varginti buitis, norisi kažką daryti dėl savęs. Ir man taip buvo. Pradėjau piešti. Dažniausiai naktimis, sumigdžiusi dukras, po visų darbų. Kai kurie paveikslai gimdavo greitai, per kelias valandas ar parą, kitus piešdavau daug ilgiau. Esu daug paveikslų pradėjusi ir numetusi, nes supranti, kad kol jį pabaigsi, bus nebeįdomu. Jei žinia, kuri yra paveiksle, man nepatinka, nesikankinu. Esu toks žmogus“, – mintis dėstė pašnekovė.
Per gyvūnų charakterius paveiksle – atrasti save
Parodos atidarymo renginio vedėja, Kupiškio kultūros centro režisierė V. Morkūnaitė. Neringos klausė, kas pastūmėjo vėl paimti teptuką į rankas.
Plačiau skaitykite lapkričio 8 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF
