„Linkiu gyventi permainų laikais“ – rytiečiai turi tokį posakį, kuris skamba lyg prakeiksmas.
Šį palinkėjimą galėtume skirti nebent savo priešui.
Antra vertus, kai kas pasakytų, kad gyventi tokiais laikais įdomu, kad kaita, nuolatinis progresas, atsinaujinimas yra labai gerai.
Bet kaita gali būti susijusi ir su regresu. Taiką gali pakeisti karai, tvarią ekonomiką – nesibaigiantis chaosas ir t. t.
Bene labiausiai permainos paveikia pagyvenusius žmones, kurie vargiai spėja žengti koja kojon su technologijų naujovėmis.
Neseniai net negalvojome, kad gali ateiti galas gryniesiems pinigams, kad jų galėsi išsiimti tik bankomatuose, o ne gausi iš bankininko, kad gali nebelikti popierinės spaudos, popierinių laiškų, popierinių bilietų, bet kur patogiai nuvežančių maršrutinių autobusų, pašto dėžučių, laidinių telefonų, net mygtukinių mobiliųjų telefonų.
Sunku patikėti, kad gali kažkada ateiti galas ir mums dabar įprastiems prekybos centrams.
Jie gali pavirsti didžiuliais logistikos centrais su daugybe užkoduotų spintelių prekėms, kurias pirksime elektroninėje parduotuvėje.
Šiuo metu tik dar labai nedrąsiai prie jų glaudžiasi tam skirti paštomatai.
Jais pasinaudoti pagyvenusiam žmogui vėl didelis išbandymas. Ne visi gerai gali įžiūrėti, kokius spausti kodus, kas parašyta ekranėlyje ir pan.
Be to, ne visi ir moka pirkti elektroninėse parduotuvėse.
Pamąstyti apie šias permainas paskatino kupiškėnų nusiskundimas, kad mieste stinga pašto dėžučių siunčiamai korespondencijai įmesti.
Ne visiems miestelėnams patogu kulniuoti iki pašto skyriaus, kuris įsikūręs Vytauto gatvės gale.
Nereikia net klausti, ką į šį gyventojų skundą atsakys pašto klerkai, – mažėja siunčiamų laiškų, nuostolinga. Bet kažkas dar juos siunčia.
Dar neišmirė karta, kuriai daugelis minėtų dalykų buvo įprasti ir tebėra reikalingi, gali puikiai tarnauti pagal savo tiesioginę paskirtį.
Beje, kalėdinius sveikinimus, rašytus ranka, patiems artimiausiems žmonėms kasmet stengiuosi siųsti paštu.
Tai tarsi koks ritualas, prasidedantis atviruko išrinkimu, pasikalbėjimu mintimis su tais žmonėmis, pasvarstymu, koks vaizdas, kokios mintys juos pradžiugintų, nustebintų.
Smagu būna ir pačiai gauti tokį sveikinimą paštu.
Kažin, ar visada teisūs tie, kurie tarsi slepiasi už skambių žodžių – optimizavimas, lėšų taupymas. Juolab kai išgirstame apie šių taupuolių milijoninius pelnus.
Apie žmogų ir jo poreikius mažiausiai jie linkę sukti galvą.
Jokiu būdu nesakau, kad nereikia progreso, naujovių. Senimas irgi stengiasi prie jų prisitaikyti.
Smagu matyti, kaip Kupiškyje išpopuliarėjo triračiai motoroleriai, kuriais pagyvenę žmonės važiuoja apsipirkti, pas medikus ar į bažnyčią. Kupiškio trečiojo amžiaus universitete gyvuoja Informacinių technologijų fakultetas, kur pagyvenę žmonės mielai gilina savo žinias. Jei kas nesiseka, jiems padeda artimieji.
Bet turėtų išlikti žmonėms pasirinkimo galimybė. Bent iš pagarbos jų žilai galvai nepaisant, kiek tai bekainuotų. Niekada šimtu procentų visi nesuspės su visokiomis permainomis.
Beje, kai kurie seni ir įprasti dalykai gal ir nedings iš žmogaus gyvenimo.
Jau imta kalbėti, kad beatodairiškai negalima atsisakyti grynųjų pinigų, kai aplinkui siaučia karai, kai kyla visokių kibernetinių atakų pavojus.
nuomonė | 2024-10-07
|
Mano nuomone, ne vienam garbaus amžiaus savarankiškam žmogui, sulaukus kad ir virš 90 metų, neretai būna sunku reumato pažeistais pirštais surinkti kodus ir slaptažodžius ir dar juos atsiminti. Manau, kad reikalavimas visas pinigines operacijas vykdyti tik negrynais pinigais , registruotis vizitui š banką tik internetu yra galimai diskriminacinis tokių garbaus amžiaus žmonių atžvilgiu.Neteko skaityti, kad Lygių galimybių kontrolieriai pareikštų savo poziciją dėl šio dalyko.