Rytoj Tarptautinė mokytojų diena. Mokytojai – išskirtinės profesijos atstovai, pasirinkę švietimo darbą, reikalaujantį nuolatinio atsinaujinimo, atvirumo naujovėms, begalinės atsakomybės, nes kasdien augina žmogų.
Profesinės šventės proga pasikalbėti pakvietėme Alizavos pagrindinės mokyklos matematikos mokytoją Vitaliją Mikšienę, mininčią pedagoginės veiklos 40-mečio jubiliejų.
Jurga BANIONIENĖ
Šįmet pasitikote 41-ą rugsėjį mokykloje. Jis buvo ypatingas?
Apie metus, sukaktį negalvojau. Kiekvienas rugsėjis – darbo pradžia, visada susimąstai, susikaupi, ateina įtampa. Tik lengviau, kad antrus metus nesu auklėtoja, kitokia atsakomybė. Ateini džiaugtis Rugsėjo 1-ąja, pasižiūrėti į paaugusius mokinius, jų tėvus, labiau jauti šventę. Kai esi auklėtoja, būna visai kitaip, galvoji apie pirmą pamoką, kaip pasveikinti, ką pasakyti. Jau neliūdžiu dėl to, daug atidirbta, esu išleidusi nuostabių vaikų, turiu daug prisiminimų. Yra tokių mokinių, kurie nepamiršo manęs ir dabar, rašo, jaučiasi dėkingi. Dėl to verta gyventi.
Ar mokytojo profesija išskirtinė? Reikia ne tik specialaus pasiruošimo šiam darbui, patirties, bet ir keliami dideli visuomenės lūkesčiai. Iš mokytojo šiais laikais labai daug tikimasi.
Sunku kalbėti apie išskirtinumą. Bet kokį darbą dirbdamas turi kažką palikti žmogui ir visur eiti su meile. Mokykloje susitinki su daug žmonių ir eini su didesne atsakomybe, reikia palikti daugiau savo širdies, todėl šis darbas atsakingas. Jauti atsakomybę, kaip pravedei pamoką, ką pasakei, įžeidei, įskaudinai ar ne, ar naktį galėsi ramiai miegoti.
Prieš daug metų sukdavau ir sukdavau tą filmą, kaip praėjo diena, pamoka, mintyse ją vedi ir galvoji, kaip pasakysi, sudominsi, ateini – viskas praeina kitaip. Daug naktų nemiegota. Dabar jau išmokau palikti viską mokykloje, grįžau namo ir nebegalvoju apie darbą. Jeigu nepavyko, mintyse atsiprašai vaikų, savęs. Taip lengviau, mokaisi. Juk to ir ateiname į gyvenimą – mokytis.
Mokytojo profesija nelengva, nes dirbi su vaikais, kurie priima, žiūri į tave, reaguoja. Bet ir įdomu, nenuobodu, nevienoda. Kiekviena diena – iššūkis, ypač dabar, kai vaikai visai kitokie, jie drąsūs, gali bet ką pasakyti, kada nori atsistoti, atsisėsti. Pavyzdžiui, vienas penktokas atsigula pamokoje ir guli, nieko nedaro. Ką jam padarysi? Bandai surasti ryšį, kalbi, klausi. Jiems sunku pajusti tylą. Turi įvesti harmoniją pamokoje. Labai norėčiau jos kiekvienoje pamokoje, supratimo, pagarbos, pasikalbėjimo.
Būna ir nuostabių pamokų, padėkoji vaikams už tai. Su vyresniais mokiniais pasikalbame visokiomis temomis, pabėgame nuo matematikos. Prašai nors keliolika minučių išgirsti vieniems kitus, kalbėti po vieną. Kartais norėčiau pakelti balsą, bet man nepavyksta, vaikai sakė: „Mokytoja, Jūs nerėkit, nes juokingai atrodot.“. Kažkada pamėginau – balsas kimsta (juokiasi – aut. pastaba). Vadinasi, to nereikia.
Plačiau skaitykite spalio 4 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF