UŽKASTI ISTORIJOS PALIKTI VARPAI

Praėjusią savaitę Kupiškis išgarsėjo per visą Lietuvą. Mirgėte mirgėjo informacija apie atkastą legendomis apipintą Antašavos Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčios varpą.

Jo istorija išties neeilinė – 1908 metais pagamintą, taigi daugiau nei šimtmetį skaičiuojantį varpą pagal amžininkų liudijimus Antrojo pasaulinio karo metais vietiniai gyventojai nukėlė ir užkasė, mat baimintasi, kad okupantai varpo metalą gali panaudoti ginklų gamybai.

Kai varpas paslėptas po žeme, praėjo 82 metai, tad nebėra žmonių, kurie tiksliai atkurtų šią istoriją. Yra tik atsiminimų nuotrupos šių apylinkių gyventojų, kurie tada irgi buvo dar maži.

Viena buvusi Daršiškių kaimo gyventoja sakė, kad iš tėčio girdėjo pasakojimus apie legendinį Antašavos varpą.

Tėčiui tada buvo dešimt metų, pats nematė, bet iš savo tėvų žinojo, jog keli vyrai naktį varpą nukabino ir vežimu vežė užkasti, kad rusai jo šoviniams neišlydytų.

Tikslios vietos, kur varpas paslėptas, daršiškietis nežinojo, tik rodydavo vietą ant kalnelio prie vienos sodybos ir nuolat vylėsi, jog kada nors jį kažkas atras.

Varpą savo krašto paveldui neabejingas vietos ūkininkas ir iškasė panašiai ten, tik ne ant kalnelio, o pakalnėje.

Lietuvoje, kaimyniniame Rokiškyje, veikia šalies varpų tyrinėtojus, meno istorikus, karilionierius, fotografus, visuomenininkus, vienijanti kampanologų draugija „Societas campanarum Lituaniae“.

Įdomu buvo sužinoti daugiau iš specialistų apie šį šimtmečio radinį Kupiškio krašte.

Draugijos narys, dailės istorikas dr. Gintautas Žalėnas, teigė, kad varpo suradimas nėra išskirtinis įvykis, bet didelės padėkos vertas žmogus, kuris ryžosi tuo užsiimti. Kiek užsispyrimo reikėjo, juk varpo ieškota ne vienerius metus.

Pašnekovas pasakojo, kad prieš keletą metų varpas rastas Subatėje, Latvijoje. Kaip ir mūsiškis, jis buvo pakastas 1942 metais po bažnyčios grindimis.
Varpų rasta ir Baltarusijoje. Lietuvoje irgi užkasta nemažai varpų. Žmonės juos paprasčiausiai gelbėjo.

Pirmojo pasaulinio karo ir Antrojo pasaulinio karo įvykiai labai susiję tarpusavyje.

Kai per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai puolė, 1915 metais pralaužė frontą į Lietuvos teritoriją, rusai išleido įstatymą, kad visi varpai, bronzos dirbiniai būtų išvežti į Rusiją.

Taip ir padaryta, mažai kas grįžo, tik keliose bažnyčiose liko neišvežti varpai.

Tad gyventojai buvo pamokyti. Per Antrąjį pasaulinį karą, 1942 metais, vokiečiai vėl išleido įstatymą konfiskuoti varpus ir žmonės ėmėsi masiškai juos slėpti, užkasinėti.

Istorikas teigė, kad 1942 m. buvo padaryta varpų inventorizacija. Visi klebonai pristatinėjo duomenis į Vilnių, ši medžiaga išliko ir saugoma Kultūros paveldo departamento archyvuose.

Tie varpai, kurie inventorizuoti, buvo aišku, kad jie yra, o tie, kurie pakasti, jų anketų nėra. Tad nežinia, kiek iš viso Lietuvoje varpų paslėpta po žeme.
Anot G. Žalėno, neturėtų stebinti, kad rastas Antašavos bažnyčios žalvarinis, maišytas su bronza varpas gerai išsilaikęs. Bronza nerūdija. Jei varpas būtų geležinis, tada kas kita.

Lietuvoje daugelio geležinių varpų garantijos baigiasi, kai juos reikės keisti, tai reikės ir daug pinigų, nes nulieti gerą, didelį varpą kainuoja šimtus tūkstančių eurų.

Pašnekovo teigimu, Antašavos varpas, be jokios abejonės, turėtų grįžti ten, kur ir buvo.

Jei nepraėjo šimtas metų, daiktas pagal kanonų teisę priklauso katalikų bažnyčiai.

Tačiau tikriausiai prieš tai varpui turėtų būti pagaminta nauja pakaba, nes per daugiau kaip 80 metų medinė bus supuvusi.