Rugpjūčio 3 dieną Biržų pilies kieme lietuvių kalbos gynėjo Antano Macijausko premija apdovanota režisierė, žurnalistė Danguolė Bunikienė už dokumentinį filmą „Kai baltas Vytis pakils“ apie partizanę, poetę Dianą Glemžaitę (Bulovienę). Per renginį jai įteiktas dailininko Stasio Makaraičio sukurtas medalis, Biržų rajono savivaldybės įsteigtas 1 tūkst. eurų piniginis apdovanojimas ir A. Macijausko monografija. „Labai malonu, kad yra toks sutapimas, kai valstybės mastu švenčiamos A. Macijausko 150-osios gimimo metinės, o man pavyko atrasti kitą nuostabią asmenybę – Dianą Glemžaitę. Ji laisvę Lietuvai išpranašavo savo eilėmis“, – sakė režisierė.
Pasibaigus apdovanojimų ceremonijai viešnia rado šiek tiek laiko pasikalbėti apie filmo kūrimą ir kodėl reikėjo tai daryti ne dabar, o prieš dešimt ar dvidešimt metų.
Kristina VALYTĖ
Kodėl nutarėte kurti filmą apie Dianą Glemžaitę?
Taip nutiko, kad per vieną renginį išgirdau keletą jos unikalaus eilėraščio „Mes mokėsim numirti“ posmų. Pasidomėjau, kas yra toji moteris, ką ji veikė, ką rašė. Žinojau tik tiek, kad tai buvo partizaninė pokario kūryba. D. Glemžaitę pasirinkau todėl, kad buvo mažai žinių apie ją. Viešojoje erdvėje yra vos keli pasikartojantys straipsniai. Medžiagos nėra. Tiesiog pamaniau, kad būtų galima ją atrasti iš naujo ir pasiūlyti žiūrovui.
Pradėjusi rinkti medžiagą nesitikėjau, kad kažkas išeis. Nuotraukų nebuvo, rašytinės medžiagos – taip pat. Istorinių žinių trūksta. Po truputėlį radome keletą istorikų, kurie mums galėjo papasakoti plačiau apie partizaninį laikotarpį ir įvykius Aukštaitijoje. Jie mums papasakojo ne tik apie Glemžaitę, bet ir apie kitas kūrėjas, kurios rašydavo tuo metu eilėraščius, bet jie nebuvo populiarūs, nes buvo pritaikomi dainoms. Iš jų atsirasdavo dainuojamoji poezija.
Spėju, kad niekas net nežino, jog nuvažiavus į Vilnių, į Lietuvių literatūros institutą, galima rasti kaip lobį laiškus, rašytus Glemžaitės, jos draugių laiškus, eilėraščius, jos, ir jos tėviškės nuotraukas. Pabendravimas su literatūros kritiku, kuris pažvelgė į jos kūrybą visai kitu atžvilgiu, mums padėjo visapusiškai atskleisti Glemžaitės asmenybę. Kiekviename jos eilėraštyje galima sutikti žodžius – meilė, mirtis, vėjas ir mes. Tai reiškia, kad mes, partizanai, nesame palikti, mes esame ne vieni, kad yra dar kažkas, kurie kovoja už laisvę.
Kokią D. Glemžaitę iš surinktos medžiagos Jūs pažinote kaip asmenybę? Turbūt, ji labai stipri?
Taip, jos asmenybė išties stipri. Stipri, bet labai labai paprasta. Netgi savo eilėse ji rašo, kad yra mergaitė iš kaimo.
Plačiau skaitykite rugpjūčio 9 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF
NeDraugė | 2024-08-13
|
Tikiuosi, kad ši poetė- partizanė nesusitepusi lietuvių vaikų ir moterų krauju, kaip dauguma jos „kolegų“ . Juk banditais juos vadino dėl daugybinių jų išpuolių prieš savo kaimynus , paprastus Lietuvos žmones . Šitų partizanų „garbė“ labai abejotina . Juk istorijos nesuklastosi … 🙁
Nerinkėja | 2024-08-14
|
Jūs pati klastojate istoriją pildama KGB/NKVD sukurtus kliedesius ir melą apie mūsų partizanus, kurie miškuose padėjo galvas už mūsų laisvę. Banditais mūsų partizanus vadino tik raudonieji išgamos ir kolaborantai. Vargu, ar koks sveiko proto lietuvis juos taip vadino ir (ar) vadina.
Tik primenu, kad būtent SSRS jėgos struktūros, stribai ir kiti kolaborantinės atmatos vykdė įvairius nusikaltimus prieš Lietuvą ir jos žmones. Jau seniai yra įrodyta, kad tie patys patys sovietiniai padugnės, apsirengę partizanų aprangomis ir imituodami partizanus, propagandos tikslais siekė suteršti mūsų partizanų vardą ir vykdė įvairius nusikaltimus prieš Lietuvos žmones. Gaila, bet ne visiems pakanka smegenų turinio atskirti kur yra sovietinių išgamų sukurtas melas, o kur yra tiesa.
Gaila ir dėl to, kad jūs tikriausiai esate viena iš tų, kurios peza apie tai, kaip „prie ruso buvo geriau“.
Linkiu pasveikti 🙂