„Nerealizuodami savęs, nejausime tikrojo gyvenimo džiaugsmo, nors ir turėsime pulką draugų, nuostabią šeimą, patogią buitį ir pakankamai pinigų. Taigi veikimas pagal tai, ko iš tiesų nori širdis, yra tikroji jėga, tikroji laimė“, – tikina Giedrė Vaitiekūnaitė-Urbanovič.
Ji – agentūros „HR Hint Online“ įkūrėja ir vadovė, savirealizacijos vertybės ambasadorė, neseniai išleidusi savo pirmą knygą.
Taip pat Giedrė – mylima ir mylinti žmona, trijų atžalų mama.
Dingstis pasikalbėti buvo ir ta, kad ji – mūsų krašto žmogus, kupiškėnė.
Aurelijaus Tumulevičiaus nuotrauka
Jurga BANIONIENĖ
Giedre, teigiate, kad svarbiausia Jūsų vertybė – savirealizacija. Kodėl Jums tai reikšminga?
Man tai yra pagrindinė vertybė. Man visada gyvenime turėjo būti įdomu. Buvo etapų, kai plaukiau per daug nekeldama klausimų, kaip mano gyvenimas klostosi, bet po studijų, kai pradėjau dirbti pirmą savo rimtą darbą, buvo svarbu gauti įdomias užduotis, daryti kažką naujo, kad plėsčiau akiratį ir galėčiau realizuoti savo talentus, visada jutau alkį eiti pirmyn, bandyti.
Nuo mažų dienų būdavau drąsi, neklausdavau savęs, ar baisu ar ne, jei smalsu – ėjau ir dariau. Netelpu savyje, atrodo, kažkas stumia iš vidaus ir negaliu tiesiog nedaryti, jei jaučiu, kad noriu.
Jūsų darbinė patirtis sukasi apie personalo valdymą. Vadovaujate savo įkurtai agentūrai „HR Hint Online“. Turbūt, iki to eita palaipsniui. Prisiminkite, kaip rinkotės specialybę, kur teko studijuoti?
Viskas išėjo atsitiktinai. Personalo valdymo specialybė Lietuvoje gana jauna. Kai studijavau universitete, net nežinojau, kad yra toks dalykas, kaip personalo valdymas. Esu pabaigusi Vilniaus pedagoginį universitetą. Pagal pirmą savo išsilavinimą – pradinių klasių mokytoja.
Paskui stojau į magistrantūrą Mykolo Romerio universitete, bet ten, kur norėjau, nepatekau. Stojimo metu man patarė įstoti į bakalaurą, teisę, iškart į antrą kursą, nežinau kodėl, bet taip ir padariau.
Personalo valdymo magistrantūrą baigiau po maždaug 10 metų darbinės patirties personalo valdyme, ir tik dėl to, kad vyras kažkada pasakė, jog dirbu be išsilavinimo (juokiasi).
Baigusi mokslus, nėjau dirbti mokytoja, įsidarbinau vieno iš vadovų asistente didelėje logistikos kompanijoje. Viskas buvo nauja. Viena iš mano užduočių, sričių buvo personalo valdymas.
Paskui išėjau gimdyti ir auginti savo pirmos dukros, po motinystės atostogų, dar joms nesibaigus, vadovas paprašė, kad grįžčiau.
Tai buvo labai gera proga vėl dirbti ir dėl sąlygų, ir dėl mokymosi galimybių, nes tuomet organizacija augo, vyko daug pokyčių, Europos Sąjungos finansuojami mokymai. Galėjau sukurti personalo valdymo skyrių nuo nulio.
Po 7 metų išėjau į dar didesnę organizaciją jau kaip personalo vadovė, ten buvo dar viena labai stipri mokykla. Vis augau, keičiau organizacijas ir tobulinau savo profesinę kompetenciją.
Paskutinėje organizacijoje, kurioje dirbau, tuometinių vadovų paskatinta baigiau gerus lyderystės mokymus ir man pradėjo kilti daug klausimų, kodėl čia esu, ar tikrai to noriu, kaip gali būti kitaip.
Prasidėjo mano sąmoningumo kelionė, išbandžiau įvairias laisvalaikio, papildomas veiklas ir galiausiai supratau, kad reikia kažką keisti iš esmės.
Jaučiausi apgaudinėjanti darbdavį, juk buvau personalo vadovė, atsakinga už darbuotojų motyvaciją, o pati buvau nemotyvuota. Galiausiai supratau, kad darbas nebeįdomus, trūksta dinamikos, naujovių.
Neišėjau vedama minties, kad reikia kurti savo įmonę. Atsirado idėja, vienas projektas po kito ir netikėtai susikūriau savo verslą.
Plačiau skaitykite liepos 12 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF