2024/07/17

 

LYDINT JAUNIMĄ DVASINIO AUGIMO KELIU

Kupiškėnų mylimas ir gerbiamas kunigas Mindaugas Kučinskas atsisveikina su parapijiečiais – Panevėžio vyskupijos nutarimu perkeliamas dirbti į Panevėžio rajono Velžio, Miežiškių ir Velykių parapijas. Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Rašant apie veiklias ir aktyvias bendruomenes, neįmanoma būtų nepaminėti Kupiškio parapijos jaunimo, suburto entuziazmo niekuomet nestokojančio dekano Mindaugo Kučinsko.

Beje, birželio 25 dieną sueina 10 metų, kai kunigas dirba Kupiškio parapijoje.

Kunigą ir parapijos jaunimo atstovus pakvietėme pasikalbėti ne tik apie jų gyvenimą, bet ir apie keliamus klausimus ir lūkesčius šiandieniniame pasaulyje, ėjimą tikėjimo keliu, bendrystės paieškas.

Jurga BANIONIENĖ

Dekane, didelė dalis Jūsų kasdienybės tenka jaunimui. Būrėte jaunuolius parapijose, kuriose anksčiau dirbote, darote tai ir dabar. Kodėl Jums tai svarbu ir reikšminga?

Jiems – visas gyvenimas prieš akis, jie auga, kaip asmenybės. Svarbu, kad kartu augtų ir dvasiškai. Dažnai tai užmirštame, rūpinamės sveikata, kad būtų išsilavinę intelektualiai, išskleistų savo talentus, bet paskui matai, kad visa tai žmogus turi, o nėra iki galo laimingas, vadinasi, nėra išauginęs savo dvasios stiprybės. O tai yra draugystė su Jėzumi, galėjimas bet kada turėti ryšį su Juo. Mes vis galvojame, kad suaugę patiria didelių sunkumų, bet ir jaunuolis išgyvena jų labai daug. Kartais netgi dar daugiau.

Man pačiam labai padėjo, kad turėjau itin stiprų tikėjimo pavyzdį ir ryšį su Jėzumi, todėl noriu, kad ir jaunimas tai turėtų.

Galiausiai, galbūt pats Dievas įdeda kažkokią kryptį į tavo širdį ir duoda talentą toje srityje suprasti jaunuolius. Kai aš ruošiausi kunigystei, mokiausi seminarijoje, mirė mama, brolis buvo paauglys, labai daug su juo bendravau, kartu ir su jo draugais, pažinau jų pasaulį, supratau, kaip svarbu, kad jie būtų kartu vienijami tikėjimo.

Labai gražu, kad po kiek laiko jų draugystės, kurias jie užmezgė vedami tikėjimo, išliko iki dabar. Jei tu gali kalbėti apie tikėjimo dalykus, o tai – labai intymu, vadinasi, gali pasitikėti kitu. Be abejo, labai svarbu, ką įdėsi ne tik jaunuoliui, bet ir vaikui. Tos pirmos patirtys gali duoti vaisių po dešimt, dvidešimt metų.

Ši patirtis gali būti neigiama, pavyzdžiui, dažnai girdime sakant: „Vaikeli, nedaryk taip, Dievas nubaus.“ Vaikas auga su tokia patirtimi ir paskui suaugęs bijo Dievo, šalinasi jo. Arba atvirkščiai – vaikas girdi, kad kas benutiktų, Dievas visą laiką myli, viską atleidžia ir, jei visi atstumia, jis žino, kad liks, kas niekados neatstums. Todėl labai svarbu perduoti Jėzaus meilę. Pasiseks, nepasiseks, bus paauglystės klaidos, nupuolimai, vis tiek jis mylės besąlygiškai. Noriu, kad jaunimas eitų su tuo.

Kokia buvo pati pradžia, kaip sekėsi vienyti jaunimą Kupiškyje? Kaip šiandien tai pavyksta daryti? Kiek parapijos jaunimo suburta?

Dėmesys jaunimui buvo iškart. Vienintelis dalykas, kuris palaikė, buvo kantrybė, nes pradžioje atrodė, kad imiesi, darai ir – nieko, bet paskui po vieną kitą užsiliko jaunuoliai, besiruošiantys Sutvirtinimui, jaunimas ėmėsi iniciatyvos sukurti chorelį, ateidavo patarnauti į šv. Mišias.

Labiausiai juos išjudino ir uždegė savanorystė stovyklose. Bet ne pirmosiose. Jose savanoriavo jaunimas iš kitur. Koks buvo džiaugsmas, kai kitose stovyklose didžioji dalis savanorių buvo jau vietiniai.

Patys pradėjo prašytis savanoriauti. Dabar parapijos jaunimo branduoliukas – iki dešimt aktyvių jaunuolių. Yra kiti, kuriuos, kai reikia pagalbos, bet kada prisišauksi. Gali nematyti metus, ateis vasaros stovykla, geranoriškai sutiks padėti. Yra tokių turistų, jei į kelionę – iškart, po kelionės jų nematai (juokiasi – aut. past).

Kokia veikla užsiima Kupiškio parapijos jaunimas?

Labai gražiai ir aiškiai matoma jaunimo veikla – reguliarus patarnavimas sekmadienio Mišiose. Tai – didelis džiaugsmas. Kiekvienas, sekmadienį atėjęs į Mišias, gali matyti daug patarnaujančio jaunimo. Mane dažnai stebina, kad kai kurie kiekvieną sekmadienį būna nuo pat mažens.

Bet šalia to matau, kad yra tėvai, kurie palaiko. Tai labai svarbu. Jaunimas, besiruošiantis Sutvirtinimo sakramentui, atsakingas už dalyvavimą liturgijoje, kažkas prieš šv. Mišias viską suruošia, organizuoja, kad vaikai neštų atnašas. Svarbu, kad ir skaitinius paskaitytų.

Taip pat turime penktadienio pasibendravimo susibūrimus. Kažkuriuo metu buvo penktadieniai, skirti temų tikėjimo klausimais gvildenimui. Artėjant stovyklai, jie būdavo skirti jai pasiruošti. Pastaruoju metu padarėme laisvesnius, nes buvo matyti, kad jaunimas ateina pavargęs po visos savaitės, tai neįpareigojantys pokalbiai prie pyrago, tiesiog pasišnekėjimas, kaip sekasi. Paskui, žiūri, išsirutulioja pokalbiai apie viską, atsiranda naujų idėjų. Svarbu jų išklausymas, atsiradus išsipasakojimo poreikiui.

Vasarą vyksta stovyklos, piligriminiai žygiai, fragmentiški iškeliavimai. Jaunimui norisi parodyti ne vien tik Kupiškio bažnyčią, bet ir pasaulio. Todėl jei vyksta kažkas pasaulio mastu, jaunimo dienos (popiežius jei kviečia, tai juk kviečia viso pasaulio jaunimą), esant galimybei, važiuojame ir mes.

Jei kažkas organizuojama vyskupijos ar Lietuvos mastu, taip pat stengiamės dalyvauti. Anksčiau nepraleisdavome dviejų dalykų – Kauno arkivyskupijos organizuojamos „Valentino dienos kitaip“, krikščioniškos muzikos festivalio „Sielos“.

Būna ir taip, kad pats išgyveni kažkokią patirtį, norisi ją perduoti. Pats pažinau krikščionišką Paryžių, pagalvojau, kad būtų gražu, kad į vietas, kurios man brangios, reikia atvesti ir jaunimą, parodyti, gimė tokia kelionė.

Rudenį visada organizuojame vaikų ir jaunimo fiestą, taip pat vykdavo „Vaikų misijos“. Susirinkdavo būrelis ir sugalvodavome jiems misiją, kad jie kažką gražaus darytų. Būdavo ir vaikų sekmadienio mokyklėlė, vaikų žaidimų penktadieniai. Visada esame ieškojimų kelyje, yra daug dalykų, kuriuos bandėme, bet jie tiesiog nepasitvirtino, tada bandai kitą.

Koks parapijos jaunimas Jūsų akimis?

Jie tikrai geri. Palaikantys. Matosi jų draugiškumas savame ratelyje. Kai kurie gal įsibaimina ateiti, nes yra turėję blogą patirtį mokykloje. Kiek matau skausmo dėl patyčių… Kiek daug su tuo susiduriu. Dažnai esu prašomas ateiti į klases apie tai pasikalbėti. Atėję pamato, kad čia gali būti savimi. Jie savo rate labiau išlaisvėja, atsiveria. Bet aš norėčiau iš jų dar daugiau drąsos, laisvumo.

Dažnai lipiname įvairias etiketes jaunuoliams, kad jie nepasitikintys, paviršutiniški, uždari, ar išties? Koks šiandienos jaunimas? Kokius klausimus kelia, kas juos kamuoja?

Pasitikėjimo jaunimui trūksta. Aš ir pats toliau ieškau atsakymo, kodėl. Neturiu jo. Kamuojančių dalykų daug, ypač – patyčios. Tą ne vienas yra išsakęs, dėl šito jaunas žmogus tikrai kenčia. Daug yra baimės, ką kitas pagalvos. Tada automatiškai stinga pasitikėjimo savimi.

Jūs pats visada šypsotės, sakoma, kol šypsaisi, išlieki jaunas. Per gyvenimą visada ir keliaujate šypsenos lydimas?

Aišku, šypsena labai svarbu, bet mane lydi širdies šypsena. Tiesiog lydi ir joks čia mano nuopelnas. Gal iš mamos gavau šitai. Ji bet kokioje situacijoje viską matė labai pozityviai. Dvasios Tėvas daugiau pamokė per daug nežiūrėti į save, nežiūrėti atgal. Kitas dalykas – aš tikiu Jėzumi ir esu laimingas su Juo.

Ar buvimas kunigu padeda Jums geriau suprasti jaunimą, gal jie drąsiau atsiveria? Kaip stengiatės bendrauti su jaunu žmogumi?

Aš turėjau tokių patirčių, kad jaunimui iškyla problema, jie skambina, ateina ir šnekasi. Puiku, kad nelaiko savyje. Tai, apie ką mes kalbėjome, lieka tarp mūsų. Mano bendravimas su jaunimu labai natūralus.

Pirmiausia – paprastas, nuoširdus pasidomėjimas, kaip sekasi. Geriame arbatą, jie šnekasi, tiesiog būni kartu. Bet svarbu mokėti suprasti, kada tavęs nereikia. Kad ir būname išvažiavę į kelionę, atlikau savo misiją, pasimeldėme, dabar žinau, kad toks laikas, kai jie norėtų pabūti vieni. Palieku. Viską natūraliai jauti, jokių taisyklių nėra.

Ar Jūs buvote aktyvus savo parapijos jaunimo gyvenime?

Aš patarnaudavau šv. Mišiose Panevėžyje, katedroje, turėjome patarnautojų būrelį. Retkarčiais mus, adoruotojas mergaites išveždavo pakeliauti. Gražūs prisiminimai. Po Mišių, penktadieniais, žaisdavome krepšinį, mergaitės palaikydavo, išlaikėme gražų ryšį, bendraujame. Dalis sukūrė šeimas, išsisklaidė po užsienį.

Jaunimo vieta bažnyčioje. Ar jaunimas ją atradęs?

Tai labai priklauso nuo mūsų, kunigų, bet ne tik, taip pat ir nuo visos bendruomenės. Popiežius Pranciškus inicijavo sinodinį kelią, tai reiškia, kad iniciatyvą reikia duoti visiems, ne tik kunigui. Paskui tai išvirsdavo į baisius dalykus, iš to atsirasdavo visokių žaizdų, klerikalizmas, kai kunigui viskas galima, jis yra valdžioje. Mes drąsiname jaunimą, kad imtųsi iniciatyvos, surastų savo vietą. Labai daug mažose parapijose priklauso nuo kunigo, bendruomenės, o platesniu mastu – nuo vyskupų.

Aš manau, kad Kupiškyje jaunimui duodame nemažai, bet nėra taip, kad viskas tik jam. Palaikymas iš bendruomenės labai gražus. Štai buvo žygis, grįžtame, parapijiečiai pasitinka su pyragais. Taip bendruomenė parodo, kad jaunimas brangus, turi vietą bažnyčioje.

Ar laukiate naujų narių, ką daryti tam, kuris gal pasvarstė, norėtų būti parapijos jaunimo bendruomenės nariu, bet bijo, delsia.

Žinoma, visada nori, kad jie įsijungtų drąsiau. Čia yra ir jaunimo atsakomybė. Jei tu kažką gavai, tau gera, kad esi čia, pažįsti draugą, kuris netiki, nori tam tikrų patirčių, tai pakviesk jį. Juk daug jaunimo galima pritraukti vieniems per kitus.

Kitas padrąsinimas turi būti iš pačių tėvų. Bet čia yra skaudulys ir man. Ruošiant Komunijai, tėvai savo vaikus dar palydi, bet ruošiantis Sutvirtinimui, palieka juos vienus. Gal jiems gėda su tėvais ateiti. Nesvarbu, tėvai gali sėdėti kitoje vietoje, bet vaikai jaus, kad jie šalia.

Kartais užtenka tiesiog paimti ir padrąsinti, paskambinti man, pasakyti, kad vaikas norėtų prisijungti, nedrįsta, bet norėtų vykti į kelionę ar pagelbėti stovykloje. Tokių dalykų labai reikia iš visų.

Aktyvus Kupiškio parapijos jaunimas (iš kairės): Jokūbas Kalamažnikas,
Meda Dabužinskaitė, Ernesta Klimavičiūtė ir Ugnė Lauciūtė.
Jurgos Banionienės nuotrauka

Jaunuolių mintys apie dalyvavimą Kupiškio parapijos jaunimo veikloje

Ernesta Klimavičiūtė:

„Eina aštunti metai, kai esu čia. Pradėjau dar tada, kai pati ruošiausi Sutvirtinimo sakramentui ir ieškojau veiklos ir to, kas man patiktų, kur galėčiau jaustis savimi. Pradėjau lankyti parapijos susitikimus su jaunimu, vėliau įsijungiau į stovyklas, žygius ir kt.“

„Tada buvo svarbu jausti bendraamžių palaikymą, bendrystę. Tik vėliau atsirado tikėjimas, savęs ieškojimas, kuris turbūt labiausiai ir jungia mūsų bendruomenę.

Pirma mintis, kuri ateina kalbant apie parapijos jaunimo bendruomenę, yra tikrumas. Labai džiaugiuosi, kad jaunimas čia auga dvasiškai. Kiekvienas stengiasi rasti ar padeda kitam suprasti, kur jis turi talentą ir troškimą kažką daryti ir kurti. Ir drąsa! Su kiekvienu žingsniu galima matyti jų augimą, atsiskleidimą ir savo moralinių įsitikinimų išlaikymą prieš sudėtingas ir įvairias šių dienų nuomones.

Labiausiai mus suburia veiklos su vaikais, tai vasaros stovyklos. Pati, atrodo, gana neseniai prisijungiau prie jų, o yra tokių, kurie užaugo stovyklose. Mane pačią kaip asmenybę tai labai išaugino, tiek daug išmokau ir patyriau. Stovyklautojams tai turbūt yra vasaros nuotykis, kuris lygiai taip pat augina. Vaikai stovyklose pajaučia laisvę, supranta draugystės reikšmę, ieško problemų, pykčio sprendimo būdų, atranda draugų, o vienas svarbiausių dalykų – jie turi progą pažvelgti į Dievą. Aišku, retai kas tą supranta tokiame jauname amžiuje, bet stovyklų vaisiai sunoksta ateityje. Dar viena veikla, kuri ypač mus vienija, kelionės.

Čia būname visi kartu, turime įvairiausių išbandymų, situacijų, kurias sprendžiant kartu tik dar labiau tvirtiname savo tarpusavio ryšius. Šiais metais vykome į Prancūziją, lankėme įvairias sakralias vietas ir turėjome naktinę adoraciją pačioje Monmartro Jėzaus Širdies bazilikoje. Abejingi neliekame ir kitose veiklose, tai žygiai, rekolekcijos ar kokios nors šventės, kurias susikuriame patys.

Turime gražią tradiciją šiais metais retkarčiais šeštadieniais giedoti šv. Mišiose. Aš manau, kad mus vienija veiklos, kurios yra vedamos Šv. Dvasios, daromos su meile ir užsidegimu. Turbūt, nesuklysiu sakydama, kad Kupiškis yra viena iš parapijų, kurioje labai stipriai vykdomos veiklos su jaunimu. Nors ir kitos amžiaus grupės nepamirštos. Galvoju, kad kiekviena parapija tam tikru laikotarpiu yra vedama ten, kur labiausiai reikia Dievo veikimo.

Kunigą Mindaugą galima vadinti jaunimo vedliu. Be jo užsidegimo ir troškimo parodyti ir pažinti Dievo veidą nebūtų tiek daug tikrų tikinčiųjų. O jaunimui tai yra žmogus, kuris gali tapti geru pavyzdžiu. Retas kunigas yra tiek pavestas šitoms veikloms su jaunimu.

Mindaugas yra tas žmogus, su kuriuo visada gali pasikalbėti, klausti patarimų net sunkiausiais momentais ar sprendžiant svarbius klausimus. Man šie metai buvo labai svarbūs ir pilni išbandymų, nes nuo spalio dirbu Panevėžio vyskupijos jaunimo centre. Be kunigo Mindaugo pagalbos, labiausiai dvasinės, nebūčiau tiek nukeliavusi.

Parapijos jaunimas tarpusavyje bendrauja atvirai. Jie atviri priimti kitą. Parapijoje užgimė daug gražių ir tikrų draugysčių, kurios tęsiasi net suaugus. O šiais informacijos pertekliaus, daugybės problemų, kivirčų kupinais laikais labai svarbu rasti su kuo pasikalbėti, nebūti užsidariusiam ir nelaikyti visko savyje. Šiose veiklose esu atradusi daug sau brangių žmonių, kurie lygiai taip pat prisidėjo prie augimo, noro kurti ir daryti kuo daugiau visko dėl kitų. Didžioji dalis jaunimo kasmet keičiasi, ateina nauji, bet turime apie 5–7 žmonių branduolį, kuris geba versti kalnus.

Vien tas, kad jie ryžtasi įvairioms avantiūroms, neabejoja bet kokiu Dievo planu, tiesia pagalbos ranką net nežinodami, kas jų laukia, tiesiog pasitiki. Labai vertinu juos ir džiaugiuosi, kad Kupiškis turi tokius jaunus žmones. Šie žmonės stipriai prisideda prie viso to, kas vyksta parapijoje. O man tai motyvacija, kad kol yra norinčių ir pasitikinčių, reikia veikti.

Galvoju, kad bendruomenė be augimo ir noro plėstis ilgai negyvuotų. Jaunimo veiklos skatina asmeninį ir bendruomeninį augimą, kuria prasmingas patirtis, ugdo jaunimo įgūdžius, vertybes. Augimas šiose veiklose apima asmeninį tobulėjimą, stiprina savo tikėjimą ir ryšį su Dievu. Tad, augti ir kaip bendruomenei, ir kaip asmeniui labai svarbu. Užmojai ir svajonės naujiems projektams, mintims irgi svarbu, nes vieni dalykai sensta, juos keičia kiti. Reikia nuolat žvalgytis ir tyrinėti, ko šiuo metu mums gali reikėti. Tam padeda Dievas, kunigo vedimas ir pats jaunimas, kurio darbuose ar pasisakymuose gali įžvelgti jų poreikius.

Šią vasarą turime numatę bent keletą veiklų. Viena jų – artėjanti vaikų stovykla, kuri vyks birželio 25–28 d. Laukia ir tradicinis piligriminis žygis „Džiaugsmo karavanas gyvas 5“, kai keliausime maršrutu Kupiškis–Antašava–Alizava–Skapiškis–Kupiškis. Labai laukiame visų norinčių jungtis į šiuos vasaros nuotykiais galinčiais tapti įvykius.“

Meda Dabužinskaitė:
„Aš į Kupiškio parapijos jaunimo gyvenimą įsiliejau brolio, besimokančio kunigų seminarijoje, dėka. Jis papasakojo, kad dalyvaus piligriminiame žygyje, pasisiūliau. Taip viskas prasidėjo, kelerius metus iš eilės teko juose dalyvauti. Praeitais metais kaip savanorė atvykau į vaikų vasaros stovyklą. Dabar kiekvieną penktadienį susitinkame, atvykstu iš Utenos. Pas mus liūdna parapijos jaunimo situacija, nėra, kas juos buria.

Labai ačiū kunigui Mindaugui, didelė Dievo dovana, kad jaunimui geri dalykai duodami čia, Kupiškyje. Atvažiavusi suradau daug tikinčio jaunimo, bendraminčių, visi smagūs, turime bendrų idėjų, todėl labai norisi būti kartu. Išskirčiau Kupiškio parapijos jaunimą iš kitų, jie tikrai turi daug veiklų. Esu girdėjusi, kad nemažai atėjo iš netikinčių šeimų, tai rodo, jog kažkas juos čia traukia. Mane – ramybės, bendrumo jausmas, galimybė išsikalbėti, pasipasakoti. Dažnai sakau, kad čia atvykstu tiesiog pabėgti nuo realybės.

Randu ryšį su visais – ir su jaunais žmonėmis, ir su dekanu Mindaugu. Mano nuomone, aktyvus Kupiškio parapijos jaunimas – didžiulis Dievo planas. Aišku, jis neįvyktų be pasauliečių, jeigu niekas nieko nedarytų.

Čia labai didelis kunigo Mindaugo nuopelnas. Jis turi daugybę minčių, idėjų, kurias įvykdo, puikiai sutaria su jaunimu, vaikais, kiekvieną užkalbina, todėl ir jaunimui gera čia būti. Jaunimas dažnai gėdijasi tikėjimo, turiu pripažinti, kad anksčiau irgi baimindavausi prisipažinti, kad sekmadieniais einu į bažnyčią vien dėl to, ką kiti pasakys. Daugybė jaunimo, kuris ir yra tikintis, jaučia ryšį su Dievu, bijo tą pripažinti vien dėl aplinkinių, deja, taip vis dar yra.“

Jokūbas Kalamažnikas:

„Į bažnyčią pradėjau eiti antroje klasėje patarnauti, nuo tada dalyvaudavau ir vaikų stovyklose. Čia atėjęs visada randu nuostabius, draugiškus, geranoriškus, išklausančius žmones, puikų priėmimą, tikėjimą, ramybę. Visada gali atvirai pasikalbėti, jaunam žmogui to reikia dėl savo emocinės sveikatos.

Jaunimą kamuoja įvairūs klausimai, kad esi nesuprastas, dažnai tai nuveda link blogesnių dalykų. Labai džiaugiuosi dekanu, jis visada išklauso, pataria, jis dar ir puikus krepšininkas, mėgsta sportą. Visada linksmas, įdomiai pasakojantis. Svarbu, kad yra žmogus, kuris mus buria. Mums labai pasisekė, kad jis yra, be jo nebūtų stovyklų, kelionių ir kitų renginių, kurie vyksta parapijoje. Pakviesčiau jaunimą prisijungti prie mūsų. Čia gali būti savimi.“

Ugnė Lauciūtė:

„Prie parapijos jaunimo prisijungiau praeitą vasarą. Stengiuosi kuo aktyviau dalyvauti. Anksčiau pati ateidavau į vaikų vasaros stovyklą, man norėjosi pabandyti savanoriauti. Kartą tai išbandžiau, labai patiko.

Susirenka smagūs žmonės, su kuriais randame bendrą kalbą. Kupiškio parapijos jaunimas draugiškas, padeda vieni kitiems, visada galime rasti ką nuveikti, temų, kuriomis galime pasišnekėti. Stovyklos – tik dalis mūsų veiklos.

Buriamės ir penktadieniais, pabendraujame, pasidarome jaunimo rekolekcijas. Išvykstame į keliones, tikėjimo festivalius, į kitus dekanatus, bendraujame ten su jaunimu, mezgasi daug ir įvairių pažinčių.

Dar neteko dalyvauti piligrimystės žygyje, labai norėčiau. Kelionės į Paryžių metu pagilinau savo tikėjimą, daugiau sužinojau apie šventuosius, visiškai kitaip pažinau ir bendraamžius, su kuriais keliavome. Dekanas Mindaugas labai geras mums, nėra griežtas, su juo drąsiai galima pajuokauti, pasikalbėti įvairiomis temomis, ir rimtomis, ir ne. Visada rūpestingas, besidomintis, ką norime nuveikti.“

Dalintis
Vėliausi komentarai
  • Puikus dekanas,sekmėsj jam ir geros sveikatos. Darbuose….

  • PUIKUS DEKANAS,PASISEKĖ KUPIŠKIUI,SEKMĖS JAM IR GEROS SVEIKATOS…

  • arnaujant žmonems

  • PUIKUS DEKANAS STIPRYBĖS IR SVEIKATOS JAM..
    .

PALIKTI KOMENTARĄ

Rekomenduojami video