2024/06/16

 

POVILO RIMKAUS GYVENIMO KELIU PASIVAIKŠČIOJUS

Povilas Rimkus su jauduliu laukė susitikimo su kupiškėnais, buvusiais bendradarbiais ir pažįstamais.

Kupiškėnai turėjo gerą progą atsukti laiko ratą šiek tiek atgal ir prisiminti daug ką iš prabėgusių kelių dešimtmečių, iš Kupiškio gydymo įstaigų praeities, iš savo jaunystės laikų, o svarbiausia vėl pasimatyti su žmogumi, kuris buvo neatsiejama tos istorijos dalis, vienas iš svarbių jos kūrėjų.

Kupiškio viešojoje bibliotekoje savo autobiografinę knygą „Mano gyvenimo kelias“ pristatė Lietuvos apiterapeutų asociacijos prezidentas, gydytojas, aktyvus visuomenininkas Povilas Rimkus, net dvi kadencijas, su pertrauka, vadovavęs Kupiškio ligonei. Gydymo įstaigų statybos rajone, čia atsiradusios diagnostikos naujovės irgi buvo šio žmogaus nuopelnas, jo organizacinių sugebėjimų išraiška.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Kas palanku prisiminimams

Neseniai išleistoje P. Rimkaus knygoje „Mano gyvenimo kelias“, pasak renginio vedėjos Kupiškio viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotojos kultūrai Skaistės Bakanienės, daug vietos skiriama Kupiškiui ir kupiškėnams.

Ji pacitavo šios knygos pratarmėje autoriaus išsakytas mintis, kodėl jis rašęs šią knygą: „Šią knygą rašiau ne dėl tuščios garbės ar pasipuikavimo. Ji yra ne vien tik apie mane. Per ilgą darbo karjerą nusidriekia skirtingų laikotarpių Lietuvos medicinos raidos istorija. Kai kurie mano pasakojimai, neabejotinai, yra Lietuvos valstybės istorijos liudytojai. O atskiro žmogaus gyvenimo detalės dažnai leidžia suprasti, kas ir kaip tam tikru metu vyko šalyje, kodėl buvo priimti vienokie ar kitokie sprendimai.“

Knygą P. Rimkui padėjo pristatyti jo studijų laikų kurso draugas prof. akademikas Vytautas Basys. Pasak jo, tokia nostalgiška renginio pradžia (ją padėjo sukurti ir saksofonu grojęs Darius Jakštonis, Kupiškio kultūros centro Subačiaus padalinio meno vadovas, – aut. past.) atitinka gyvenimo kelią.

„Povilą pažįstu jau šešiasdešimt trejus metus. Jis buvo studentų mokslinės draugijos prezidentas. Sakyčiau, studijų metais toks savotiškas idėjinis vadas. Kvietė studentus įsijungti į mokslinę veiklą. Taip ir aš trečiame kurse parašiau pirmą savo mokslinį darbą.

Jaunystėje Povilas vadovavo, vadovauja ir šiuo metu. Tik dabar senjorų medikų diskusijų klubui, susibūrusiam prie Lietuvos medicinos bibliotekos.

Povilas pasakė, kad jam turėčiau padėti, tai ir padedu, bendradarbiaujam. Povilas yra neeilinio talento ir energijos žmogus. Niekada neužbaigiantis veiklos, vis prisigalvojantis visokių naujovių“, – tvirtino V. Basys.

Povilui Rimkui pristatyti knygą „Mano gyvenimo kelias“ padėjo jo jaunystės draugas prof. Vytautas Basys.

Jis sakė, kad ši knyga pasirodė 2023 metų pabaigoje ir pirmą kartą visuomenei buvo pristatyta tų metų gruodžio 2 dieną Lietuvos medicinos bibliotekoje. Vėliau pristatyta Jiezno bibliotekoje. Šiame krašte buvo viena iš pirmųjų Povilo darboviečių. Susidomėjimas knyga išties didelis. Autorius negalėjo aplenkti ir Kupiškio, kurį nuolat prisimena su nostalgija, kur kas vasarą apsilanko su žmona Antanina.

V. Basys pacitavo literatūros kritiko Valentino Sventicko įžvalgas, kodėl reikia rašyti prisiminimus, kurie labai tinka ir šią knygą pristatant. Vienas iš jo paminėtų postulatų buvo tai, kad šiais laikais nebėra cenzūros ir žodžio laisvė yra didelis palankumas rašant prisiminimus.

Taigi knygos autorius buvo pakviesta pats pristatyti tą žodžio laisvę apie nueitą savo gyvenimo kelią.

Buvęs rajono meras Leonas Apšega prisiminė ne vieną įdomią akimirką iš bendravimo su Povilu Rimkumi.

Svarbiausi akcentai

P. Rimkus savo kalbą pradėjo prisiminimais apie savo mokytoją, buvusį sveikatos apsaugos ministrą Vytautą Kleizą, kuris Sveikatos apsaugos ministerijai vadovavo dvidešimt metų. Jam šio žmogaus viena proga pasakyti žodžiai labai įstrigę į atmintį, atitinka jo paties požiūrį.

„V. Kleiza tuomet pasakė, kad jam tas darbas teikia daug pasitenkinimo. Tai yra tarnystė ligoniui. Galįs pasakyti, kad ši profesija jam yra laimės dalis. Visiems medikams turi rūpėti, kad žmogus būtų sveikas, žvalus ir darbingas, t. y. laimingas.

Aš šiandien esu laimingas, kad jūs atėjote, kad mes susitikome“, – kalbėjo knygos autorius ir nubraukė jaudulio ašarą. – Esu laimingas, kad turiu labai puikią šeimą. Žmona Antanina siunčia didelius linkėjimus tiems, kas ją pažinojo (A. Rimkuvienė dirbo 1979–1987 metais Kupiškio bibliotekoje, – aut. past.). Dėl ligos ji negalėjo kartu atvykti. Serga ne taip baisiai. Tikimės abu vasarą atvykti ir aplankyti gimines bei pažįstamus.

Džiaugiuosi savo vaikais Gintare, Dainiumi ir Tomu. Taip pat savo penkiais anūkais ir dviem proanūkiais. Turiu brolį su broliene. Brolį apie 1975 metus atsiviliojau dirbti į Jiezno ligoninę. Ten jis ir liko. Gyvenimas eina į priekį. Iš savo šešiasdešimties veiklos metų Jiezno ir Kupiškio ligoninėse esu dirbęs po 15 metų. Taigi šios knygos negalėjau nepristatyti ir kupiškėnams.“

P. Rimkus papasakojo, kad šios knygos iniciatorius buvo prof. dr. Rimantas Stukas. Su juo važiavęs 2019 metais į bitininkų šventę Gelgaudiškyje. Kelionės metu jam papasakojęs įvairių nutikimų iš savo gyvenimo. Grįžtant namo R. Stukas jam pasakęs, kad imtų ir knygoje išguldytų visus tuos prisiminimus. Manąs, kad ir kitiems jie būtų įdomūs, kad nuveikta daug, kad ta veikla yra gyvoji sveikatos apsaugos sistemos istorija.

„Knygą rašyti pradėjau praėjusių metų pradžioje ir per tuos metus parašiau. Bibliotekininkai padėjo surinkti bibliografiją, sūnus Tomas pasirūpino maketavimu.

Intensyviau tuo metu bendradarbiavau su Lietuvos medicinos ir Jiezno bibliotekomis. Taip pat šiek tiek ir su Kupiškio biblioteka. Gal tuos dalykus ir pratęsiu, yra kitų temų.

Antai kitąmet bus keturiasdešimt metų, kai Kupiškio ligoninė pradėjo veikti naujame pastate. Ta proga galima ir apie šios gydymo įstaigos istorijos išleidimą pagalvoti, juolab kad dalis tos istorijos, kiek pamenu, yra surinkta“, – kalbėjo knygos autorius.

Pasak P. Rimkaus, visgi prireikė ketverių metų, kad knyga gimtų. Kodėl tiek laiko laukta? Todėl, kad jis tuo metu truputį susidomėjęs medicinos istorija.

Įsiterpė kitų istorijos

P. Rimkus papasakojo, kad viskas prasidėjo nuo prisiminimų apie V. Kleizą. Tarp kitko, šis žmogus, sveikatos ministru dirbęs 1960–1980 metais, keletą kartų buvo apsilankęs ir Kupiškyje.

„2019 metais V. Kleizai būtų sukakę 100 metų. Ta proga nutarėme surinkti grupę medikų senjorų ir įkurti SMDK (senjorų medikų diskusijų klubas). Taip pavadinti buvo mano idėja. Tas klubas tebėra, funkcionuoja. Tuo džiaugiuosi. Su jo nariais ir aptarėme, kaip pagerbti buvusio ministro atminimą.

Išleidome knygą apie V. Kleizą, paminėjome tą jubiliejų Vilniaus universiteto Medicinos fakultete.

Toliau svarstėm, ką mūsų klubui nuveikti. Kilo mintis paieškoti informacijos apie mūsų kitus buvusius sveikatos apsaugos ministrus. Parašiau paskaitą apie visus Lietuvos sveikatos ministrus nuo 1919 iki 1940 metų. Buvo daug įdomių atradimų. Nuspręsta, kad reikia tą istoriją rašyti toliau. Pradėjau bendrauti su istorikais. Laikotarpis nuo 1940 iki 1990 metų buvo labai įdomus – valdžios virsmas, karas, pokaris.

Bet nuo 1990 metų buvo tiek daug tų ministrų, taip dažnai jie keitėsi, kad kažką įdomesnio parašyti buvo sunku. Aš truputį daugiau žinau apie to laikotarpio buvusį sveikatos apsaugos ministrą Antaną Vinkų. Mes kartu dirbome trejus metus. Jis išties ryški asmenybė, kurios prašokti neįmanoma. Buvo kupinas idėjų. Pasiginčydavome, bet kai kurias idėjas pavyko įgyvendinti“, – prisiminė P. Rimkus.

Jis papasakojo, kad medikai senjorai organizavo ir Jurgio Brėdikio 90-mečio minėjimą. Jo jubiliejinis gimtadienis buvo minimas ir Seime. Seimui jis nusiuntė savo vaizdo įrašą, o į jo pagerbimą Lietuvos medicinos bibliotekoje pats atėjo. Buvo ir knyga apie jį išleista, konferencija surengta.

Kaune buvo paruoštas stendas apie J. Bredikio, nepaprastai talentingo kardiochirurgo, veiklą, bendradarbiaujant su Kauno medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus vadovu Tauru Antanu Meku. Su stendu visuomenė supažindinta ir Vilniuje, Klaipėdoje. Šiuo metu papildytas tas stendas visą laiką bus Kaune, buvusiose Medicinos instituto patalpose A. Mickevičiaus gatvėje.

Povilą Rimkų sveikino būrelis medikų, kuriuos jaunystėje jis priėmė į darbą Kupiškio ligoninėje.

Kas gauta iš aukščiau

„O toliau yra planas pasiruošti J. Bredikio gimimo 100-mečio minėjimui 2025 metais. Kai užsiprogramuoji, tai gal ten iš aukščiau nenori trukdyti. Taigi tie visi istoriniai faktai privertė ir savo gyvenimo istoriją apžvelgti.

Viskas priklauso nuo to, ką tau gamta davė ir kokia yra tavo užduotis čia, žemėje. Įdomu tai, kad pradėjęs gilintis pajutau, tai sakau be jokio pasipuikavimo, kad man iš aukščiau buvo liepta būti vadovu. Nuo vaikystės, kažką darant, sulaukdavau aplinkinių klausimų: „Povilai, kaip tau atrodo, kaip reikėtų daryti. Atėjęs į 2 klasę iš karto buvau paskirtas seniūnu. Seniūnu buvau ir tuometinėje Kauno Komjaunimo vardo vidurinėje mokykloje (dabar „Aušros“ gimnazija), kur baigiau devynias klases. Kurso seniūnu paskyrė ir studijų metais Kauno medicinos institute. Sovietiniais metais niekas neklausdavo, ar žmogus sutinka. Tokia sistema buvo“, – pasakojo P. Rimkus.

Iš jaunumės jis buvo ne tik gabus mokslams, bet ir labai darbštus ir siekiantis atkakliai savo tikslo. Mokyklos gydytoja stomotologė jį buvo išmokinusi leisti vaistus į raumenis. Jis jai padėdavo ruošti medžiagas procedūroms. Taip susidomėjo medicina.

Kad lengviau būtų įstoti į medicinos institutą, būdamas 16 metų įsidarbino dezinfektoriumi Kauno sanitarijos ir epidemiologijos stotyje. Tas darbas buvo nelengvas. Reikėjo jį derinti ir su pamokomis vakarinėje vidurinėje mokykloje. To darbo Povilas ėmėsi dėl to, kad tuo metu stojant į mediciną buvo didelis konkursas, 10 stojančiųjų į vieną vietą, o turintiems dvejų metų stažą buvo teikiama pirmenybė.

Taip ir nutiko. Jis tapo studentu. Dalyvavo studentų mokslinėje veikloje. Studijas baigė labai gerais rezultatais ir galėjo rinktis, kur toliau dirbti.

Pirmi darbo metai

„Mano tikslas buvo padirbėti paprastu gydytoju. Likimas taip lėmė, kad laisva buvo visų studentų pajuokiama vieta – Balbieriškis. Buvau pasiryžęs ten vykti. Atėjau į skirstymo komisiją. Tarp 214 baigusių tais metais studentų pagal pažangumą buvau patekęs į pirmą dešimtuką. Mane kvietė į kardiologiją, kvietė tapti patologu anatomu. Buvo visokių pasiūlymų. Bet aš neatsisakiau minties apie Balbieriškį. Tai prodekanas akademikas Januškevičius ir pasakė, kad reikia Rimkui duoti paskyrimą į Balbieriškį, jei taip nori“, – prisiminė knygos autorius.

Balbieriškyje jauno gydytojo laukė 30 lovų ligoninė ir vienas kolega. Darbo buvo daug – iškvietimai, priėmimai. Ligoninė buvo įsikūrusi buvusioje klebonijoje. Neturėjo koridorinės sistemos. Gavęs medienos ir pasitaręs su staliumi P. Rimkus, ten dirbęs vyr. gydytoju, tą sistemą įrengė.

Su šeima, buvo jau vedęs ir turėjo dvejų metukų dukrytę, apsigyveno antrame tos buvusios klebonijos aukšte. Gyvenimo sąlygos buvo nekokios. Reikėjo pačiam įsirengti butą. Taip iš erdvių antrojo aukšto patalpų išėjo trijų kambarių butas.

P. Rimkus 1968 metais buvo mobilizuotas į armiją ir keturiems mėnesiams buvo išsiųstas į Čekoslovakiją per vadinamuosius pavasario įvykius, kai bijodama demokratinių permainų Sovietų sąjunga į tą šalį įvedė savo kariuomenę.

Grįžus iš Čekoslovakijos pašlijo jo santykiai su žmona Rita. Netrukus jiedu išsiskyrė. Vėliau jis vedė antrą kartą prancūzų kalbos mokytoją Antaniną.
Iš Balbieriškio darbo reikalai P. Rimkų atvedė į Jiezno ligoninę, kur buvo paskirtas vyr. gydytoju. Čia jis ėmėsi visokių naujovių. Organizavo, kad šioje ligoninėje atsirastų Kauno klinikų LOR skyrius, kuriame du šios srities specialistai operavo tonziles. Tuo metu jis įgijo neurologo specializaciją. Taip gimė mintis Jiezno ligoninėje atidaryti ir neurologinį skyrių. Tą idėją irgi įgyvendino.

„Man niekada nesisekdavo su valdžia. Nežinia, kodėl. Nemėgdavau lįsti ir kažko prašyti. Kai dirbau Jiezne, prie ligoninės buvo įkurtas greitosios medicinos pagalbos postas. Greitukės stovėdavo neasfaltuotoje aikštelėje. Kartą į Jiezną buvo atvykęs tuometinis komunalinio ūkio ministras. Neformalioje aplinkoje aš jam prasitariau, kad yra projektas, bet tos aikštelės niekaip neprisirengiama asfaltuoti. Ministras pasakė, kad nematąs jokios problemos dėl tos aikštelės asfaltavimo. Užvažiuos darbininkai pro šalį važiuodami ir atliks tą darbą, tik tam reikia pasiruošti.

Pasiruošėme ir sulaukėme asfaltuotojų. Pradėjus tuos darbus, lyg tyčia, pas Jiezno apylinkės pirmininką tuo metu lankėsi tuometinis Prienų rajono vykdomojo komiteto pirmininkas A. Budbergis. Jis pradėjo domėtis, kokie darbai ten vyksta. Sužinojęs, kad be jo žinios, nors ir ministrui leidus, asfaltuojama aikštelė, buvo labai nepatenkintas.

Dėl to įvykio vietinė valdžia nesutiko, kad aš būčiau paskirtas Prienų ligoninės vadovu. Taip šiame rajone tapau persona non grata. Važiuok kur nori. Turėjau ryšių ir pradėjau ieškoti, kur galėčiau pradėti dirbti“, – pasakojo P. Rimkus.

Du Kupiškio etapai

Jaunam, perspektyviam gydytojui buvo pasiūlytos kelios galimybės.

„Tarp kitko, esu gimęs Rokiškyje ir gyvenau ten vienerius metus, kol tėvai persikraustė į Kauną. Buvo ne vienas pasiūlymas įsidarbinti, kol galiausiai liko du pasirinkimai – Rokiškis ir Kupiškis. Rokiškio valdžia manęs atsisakė, nes jiems pasirodžiau per jaunas ir nelabai patikimas. Kupiškėnai sutiko palankiai. Į Kupiškį atvykau su žmona Antanina. Tuometinės rajono valdžios atstovas A. Astikas aprodė Kupiškio ligoninę, kuri buvo net aštuoniuose pastatuose.

Sveikatos apsaugos ministras palaimino mano apsisprendimą važiuoti darbuotis į Kupiškį. Pasakė: „Pastatysi ligoninę, tris ambulatorijas. Turėsi ką čia dirbti.“

Ta užduotis pasirodė įveikiama. Buvo pastatyta 1983 metais Subačiaus ambulatorija, o 1985 metais – Kupiškio ligoninė. Su statybomis kilo daug įvairių peripetijų. Įsivaizduokit, kad ligoninė buvo statoma plyname kauke. Tuo metu Kupiškis neturėjo vandens valymo įrenginių. Daug organizuojant ligoninės statybą lėmė ir visokios pažintys“, – kalbėjo P. Rimkus.

Bet ir šiame gyvenimo etape jam teko pasijusti tarsi tarp dviejų girnų. Po V. Kleizos sveikatos apsaugos ministru tapęs Jonas Platūkis sumanė jį paskirti Gydymo valdybos viršininku, bet vietinė valdžia su rajono pirmuoju partijos sekretoriumi Stasiu Tamošiūnu, jo nenorėjo išleisti.

Taip tęsėsi pusantrų metų, kol P. Rimkus prisiminė vieną savo bičiulį tuo metu dirbusį Komunistų partijos centro komitete, trumpai tariant CK. Tai buvo Valerijonas Baltrūnas, kilęs iš Šimonių. Susitikęs su juo pasakė, kad nori užbaigti ligoninės statybas. Buvo leista jas užbaigti ir tuomet apsispręsti, ar nori iš Kupiškio išvykti. Netrukus taip ir padarė.

Knygos pristatymo dalyviai.

„Daug kur vėl teko užsiimti įvairiais statybų reikalais. Lietuvoje yra 10 objektų, kuriuos aš netiesiogiai su kitais stačiau, rūpindamasis įvairiais organizaciniais reikalais.

Dabar aplankiau Kupiškio ligoninę. Pamačiau, kad tas mano ne biologinis vaikas auga ir stipriai laikosi. Merui noriu pasakyti, jei atėję į ligoninę žmonės nepajunta prasto kvapo, vadinasi viskas, ir patalpos, ir ligoniai, gerai prižiūrimi. Būdamas Slaugos skyriuje tikrai to kvapo nepajutau“, – išsakė savo nuomonę svečias.

Antrą kartą P. Rimkus į Kupiškio ligoninės vadovo vietą sugrįžo, kai sužinojo, kad ji bankrutuoja. Šis jo darbo Kupiškyje etapas tęsėsi nuo 2004 iki 2011 metų. Buvo karšto ir šalto. Suko galvą, kaip ligoninei išbristi iš skolų. Pasiūlė per vieną rajono Tarybos posėdį leisti šiai gydymo įstaigai pasinaudoti tuo metu naujoviška finansavimo forma – overdraftu, o ne imti paskolą ir mokėti dideles palūkanas.

„Atsirado įvairių projektų. Tvarkėme konsultacinę polikliniką, pertvarkėme ten visą vamzdyną. Reikėjo pasukti galvą, kaip tam dalykui gauti finansavimą. Pavyko.

Iš Santaros klinikų prof. Aleksandras Laucevičius pasikvietė ir pasakė, kad nori sukurti Rytų ir Pietryčių Lietuvos kardiologijos projektą. Sutikau jame dalyvauti ir sukūrėme. Buvo Kupiškio ligoninei toms reikmėms nupirkta naujos medicinos aparatūros. Buvo trys specialistai kardiologai. Susidraugavę buvome su Santaros klinikomis ir konsultuodavome kardiologinius ligonius.

Mes pirmieji Ligonių kasoms įrodėme, kad reikia dienos chirurgijos. Ta paslauga pasirodė perspektyvi. Buvo noras 2011 metais vėl sujungti ligoninę su poliklinika. Tuometinis ministras tam nepritarė. Kai kas sakė, kad noriu grąžinti senąją Semaškos sistemą. Ji buvo nebloga. Tik reikėjo mokėti pagal ją dirbti.

Išgirdau patarimą apsiraminti. Sutriko tuo metu regėjimas. Tai sukėlė tam tikrų sunkumų. Padėjau tai veiklai tašką“, – pasakojo P. Rimkus.

Be veiklos nė dienos

Bet ilgai sėdėti sudėjus rankas jis nenorėjo. Taip gydytojo gyvenime atsirado naujų veiklų, susijusių ir su verslu – mokymų medikams organizavimas, susidomėjimas bičių produktais ir iš to gimusi apiterapeuto veikla ir rūpestis alternatyviąja medicina, besitęsiantis iki šiol. Buvo ir dar vienas sugrįžimas į ligoninės vadovo vietą. Šįkart Jiezne.

Apie visa tai ir dar daugiau įdomių pasakojimų apie sutiktus gyvenimo kelyje kolegas, žinomus ir paprastus žmones, artimuosius sužinosite paskaitę P. Rimkaus autobiografinę knygą „Mano gyvenimo kelias“.

Knygos autorius susitikimo su juo pabaigoje atskleidė, kas jam padėjo nepalūžti užklupus sunkumams, įgyvendinti užsibrėžtus tikslus.

Pasak jo, reikia nebijoti naujovių, ryžtis pačiam jas diegti. Naujovės įkvepia. Svarbu žvelgti į viską kūrybiškai. Reikia visada ieškoti išeičių iš kebliausių situacijų, kovoti iki galo, jei žinai, kad esi teisus. Bet svarbiausia turėti darniai dirbančią savo komandą, sutarti su savo darbuotojais.

„Jei gali žmogui padėti, tai padėk. Jei negali, nukreipk pas tą, kuris gali padėti. Tai mano kaip gydytojo kredo. Manau, kad galiu drąsiai žiūrėti į akis savo buvusiems kolegoms ir pacientams.

Prašau Aukščiausiojo, kad dar man leistų po penkerių metų parašyti ir išleisti knygą „Aš – gydytojas“, nes dabartinė knyga yra ne apie tai.

Prie Povilo Rimkaus po renginio nusidriekė eilutė. Kupiškėnai norėjo gauti knygą su jo autoriaus autografu.
Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotraukos
Dalintis
Vėliausias komentaras
  • Vienintelis vyr. gydytojas kuris kai eidavo per ligoninę su iškrakmolintu chalatu buvo vertas vyr. gydytojo vardo .

PALIKTI KOMENTARĄ

Rekomenduojami video