Su kultūrologu Vytautu BALČIŪNU kalbasi Nomeda Simėnienė.
Pirmajame mudviejų pokalbyje daugiau norėjosi Jus pristatyti. Minėjote didį architektą Lauryną Gucevičių, kaip vieną iš atramos taškų Kupiškiui, ieškant savosios tapatybės bruožų, ir itin Jus žavintį Palėvenės domininkonų vienuolyno ansamblį.
Gal šįkart galite atskleisti daugiau savo minčių, kaip tai galima būtų susieti su naujais strateginiais kultūros projektais bendrąja prasme.
Kadangi nemažai savo kūrybinių sumanymų esu pasiūlęs Anykščiams, įžvelgiu ir kelias bendrų šių kaimyninių rajonų – Kupiškio ir Anykščių – kultūrinių projektų idėjų galimybes.
Pirmiausia tai abiejų didžiųjų kūrėjų L. Gucevičiaus (Kupiškis, Migonių k.) ir K. Sirvydo (Anykščiai, Sirvydų k.) kelio į Vilniaus universitetą, kuris 2029 švęs 450 metų jubiliejų, bendrus veiksmus, nes abu jie ten studijavo ir tapo šio senojo mūsų universiteto profesoriais. Vilnius jų abiejų kūrybos erdvė ir jų amžinojo poilsio miestas.
Antra, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dvarų Kupiškyje ir Anykščiuose atminties aktualinimas. Labai svarbi Kupiškio ir Anykščių karališkųjų dvarų jungtis atsispindi karaliaus Stepono Batoro, Vilniaus universiteto įkūrėjo, kelionės į Rygą, laimėjus karą su caru, stoties vietų istoriniai duomenys.
Apie tai teko skaityti ir Jūsų laikraštyje, praėjusio savaitgalio numeryje, parengtame tekste pagal istoriko Simono Matulevičiaus paskaitą. Valdovas Kupiškyje buvo apsistojęs Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvare. Kupiškis yra šio karališkojo kelio, kuriuo keliavo daugelis Lietuvos ir Lenkijos bendrų valdovų, stotelė.
Taigi Kupiškis su Anykščiais, Pasvaliu, Molėtais turi europinio karalių kelio atmintį, kurią būtina tinkamai, šiuolaikiškai aktualinti. Valdovai apsistodavo ir nakvodavo tik valstybiniuose dvaruose, t. y. Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvare.
Įdomu, ar yra žinoma kas nors apie tą dvarą Kupiškyje, kokia tai vieta, ar ji yra paženklinta? Nieko nesu skaitęs apie tai.
Jau šį savaitgalį – Tarptautinė muziejų diena. Praėjusiais metais Prahoje Pasaulio muziejų organizacijos ICOM asamblėjoje priimtas naujas muziejaus apibrėžimas, už kurį balsavo ir Lietuva.
Ką tai reiškia, kokie privalumai, o galbūt draudimai slypi už to? Ar visi muziejai priklauso ICOM?
Pasaulio muziejų organizacija arba tiksliau – Tarptautinė muziejų taryba (ICOM), įkurta 1946 metais. Dabar ši organizacija vienija daugiau kaip 45 000 muziejų profesionalų iš 138 šalių, aktyviai bendradarbiauja su Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO). Tarptautinės muziejų tarybos (ICOM) nacionaliniai komitetai yra pagrindiniai tarpininkai tarp Generalinio sekretoriato ir ICOM narių.
Šiuo metu 118 nacionalinių komitetų visame pasaulyje užtikrina, kad organizacijos interesams būtų tinkamai atstovaujama jų šalyse, vykdo bendras programas, rengia labai daug konferencijų, leidžia ypač svarbius leidinius, kurie yra pasaulio muziejų patirties lobynas.
Lietuvos nacionalinis komitetas įkurtas 1996 metais ir į jį jungiasi ne tik nacionaliniai, valstybiniai, bet ir savivaldybių muziejai.
Kupiškio etnografijos muziejus dar nėra ICOM narys, vadinasi, šių galimybių dar visavertiškai nenaudoja.
Aš 26 metus esu personalinis ICOM narys. Su nario pažymėjimu nemokamai galėjau lankyti visus valstybinius užsienio šalių muziejus, su didele nuolaida priima ir privatūs muziejai, nes visi kolegiškai vertina ICOM kaip profesionalių ryšių, keitimosi idėjomis, atradimais, standartais, kultūrine išmintimi bendruomenę. ICOM nariai – muziejai ir muziejininkai, kurie yra įsijungę į organizaciją, turi galimybę tiesiogiai gauti bet kokią informaciją, surasti partnerius, sužinoti viską, kas jiems pasaulyje yra svarbu, veikti organizacijos programų ir tyrimų sekcijų tinkluose.
Todėl Kupiškio etnografijos muziejui gyvybiškai būtina įsijungti į šią organizaciją, kuriai šiuo metu vadovauja talentinga archeologė, Palangos gintaro muziejaus direktorė dr. Sigita Bagužaitė-Talačkienė. Nacionaliniu lygiu ICOM komitetas Lietuvoje rengia svarbius pasitarimus, konsultacijas, temines sesijas, kurios atveria pasaulio muziejų gyvenimo vertingiausius atradimus, turinio ir technolginius duomenis, idėjas.
Galimybių laukas tikrai didžiulis, kai jau esame visaverčiai pasaulio piliečiai. Ir vis dėlto, jei labai konkrečiai, kokius svarbiausius akcentus dėtumėte Kupiškiui, ieškančiam savosios tapatybės bruožų?
Svarbiausių Kupiškio tapatybės veido bruožų ieškoti kviesčiau dviejuose dalykuose – kuriant Lauryno Gucevičiaus kultūros kelią iš gimtinės į sostinę, kuris galėtų tapti ir būti sertifikuotas kaip nacionalinis kultūros kelias (kaip ir M. K. Čiurlionio kelias), o svarbiausia šios genialios asmenybės aktualinimo erdve galėtų tapti nūn renovuojamas Palėvenės barokinis vienuolynas, kurio bažnyčioje būsimas architektas buvo pakrikštytas ir mokėsi šio vienuolyno mokykloje, šiame vienuolyne galėtų būti sukurtas Lauryno Gucevičiaus nacionalinių ir tarptautinių kultūros susitikimų centras ir vienuolynas taptų svarbiausia šio centro programų vykdymo vieta, rengiant forumus, įkuriant Lauryno Gucevičiaus kultūros festivalį, kuris būtų pirmasis klasikinių architektūros idėjų pristatymo, svarstybų, kultūrinių dialogų vieta tiek Aukštaitijoje, tiek Lietuvoje (kadangi architektūros muziejaus sostinėje nebėra, o L. Gucevičius yra mūsų istorinis architektas novatorius Nr. 1).
Tuo pačiu galėtų būti plėtojama Kupiškio muziejaus samprata ir struktūra, kurią galėtų sudaryti ne tik etnografinė ekspozicija Kupiškyje, bet ir europinių kultūros fenomenų rajone ekspozicija, parodos, edukacija, kultūros svetingumo renginiai Palėvenės vienuolyne, kaip Anykščių rajone milžiniška veikla vyksta Troškūnų vienuolyne, kur parapija ir kultūros centras ir bendruomenė išvien kuria ir įgyvendina unikalius visuotinai žinomus ir mėgstamus projektus.
Ir dar – siūlau išmintingiems žmonėms pagalvoti, ar nereiktų siekti, kad 2029 metais Kupiškis taptų Lietuvos kultūros sostine.
Dėkoju už pokalbį.