KARALIŠKAS KELIAS ĖJO IR PER KUPIŠKĮ

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto alumnas, Birštono muziejaus direktorius Simonas Matulevičius, kviečia naujai atrasti Lietuvos istoriją, nes šie atradimai smarkiai intriguoja. Nors tekstas ir ilgokas, bet iš tiesų įdomus, dinamiškas ir netgi aktualus šiandieninėje geopolitinėje situacijoje. Įsigilinę į jauno mokslininko ištyrinėtus faktus, tuo įsitikinsite patys. Istorija juda spirale.

Kodėl istorija, nutikusi daugiau nei prieš 400 metų, neatsiejamai susijusi ir su Kupiškiu, sužinosite šiame rašinyje. Bet apie viską iš pradžių.

Livonijos karo kontekstas

Lietuvai antra XVI a. pusė yra svarbių įvykių laikotarpis. Esame girdėję apie trisdešimties metų karą, kuris buvo apėmęs beveik visą Europą, nusinešė apie 8 milijonus Europos gyventojų gyvybių ir vadinamas Europos Apokalipse. Bet retas žino apie kitą karą, kurį Lietuva su mažomis pertraukomis kariavo dvidešimt penkerius metus. Tai buvo Livonijos karas. Šis karas lėmė karaliaus vizitą Anykščiuose.

Livonijos ordinas yra susijęs su dabartine Estijos ir Latvijos teritorija. Tris šimtus metų gyvavo valstybė, turėjusi platų priėjimą prie Baltijos jūros, kontroliavo svarbius prekybos uostus. Čia dominavo Hanzos sąjunga, viena didžiausių Europos prekybos sąjungų.

Tai viliojo Maskvos didžiąją kunigaikštystę, kuri neturėjo gero priėjimo prie jūros. Tad maskvėnai pradėjo kėsintis į Livonijos teritoriją.

Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas nenorėdamas, kad Livonija atitektų maskvėnams, nusprendė užkariauti Livoniją. Jis surinko didelę lietuvių ir lenkų kariuomenę ir nužygiavo Livonijos link. Atrodo, kad šis veiksmas buvo tik pagąsdinimas.

Kad argumentai būtų svaresni, o ne tikras noras užkariauti, kariuomenė sustojo Pasvalyje. 1557 metais buvo pasirašytos trys sutartys su Livonijos magistru, pagal kurias Lenkijos karalystė, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Livonijos ordinas sudarė sąjungą prieš Maskvos didžiąją kunigaikštystę ir nutarė kartu kovoti prieš rusų agresiją. Tai buvo vienas ryškiausių Žygimanto Augusto laimėjimų, nes Livonija tokiu būdu pateko į Lietuvos įtakos zoną. Buvo sudarytos geros sąlygos lietuviams eksportuoti prekes per šį kraštą. Žinoma, tai siutino maskvėnus ir jų carą Ivaną Rūstųjį.

Karo pradžia ir pasekmės Lietuvai

Maskvėnai pradėjo karą, įsiverždami į Livoniją 1558 metais. Užėmė Narvą ir Tartu. Priartėjo prie Talino ir Rygos. Maskvėnai sėkmingai žygiavo pirmyn ir iki 1560 metų Livonijos pajėgos buvo sunaikintos. Paskutinis Livonijos ordino magistras Gothardas Ketleris pabėgo į Lietuvą melsti lietuvių ir Dievo pagalbos. Žygimantas Augustas sutiko padėti.

Vilniuje buvo pasirašyta sutartis dėl karinės pagalbos Livonijai. Kita, Gardino sutartis, pasirašyta 1566 metais ir nuo to laiko Livonijos ordinas, daug metų kėlęs grėsmę Lietuvai, nustojo gyvuoti.

Ordino žemės tampa Lietuvos provincija, o jas valdyti paskiriamas lietuvių didikas ir karvedys Jonas Chodkevičius.

Dabar į karą stoja Lietuva, kuri tampa maskvėnų taikiniu. Puolami Lietuvos miestai. Krinta svarbus Lietuvos forpostas Polockas, bet yra ir pergalių. Lietuvos vyriausiojo kariuomenės vado, didžiojo etmono Radvilos Rudojo, ir lauko etmono Grigaliaus Chodkevičiaus vadovaujami lietuviai Ulos mūšyje sumuša penkis kartus didesnę maskvėnų kariuomenę – 6 tūkst. karių nugalėjo beveik 30 tūkst. Maskvos kariuomenę. Lietuvos raiteliai priešą persekiojo dieną ir naktį. Maskvėnai išblaškyti ar sunaikinti. Šis žygis visoje Europoje išgarsino Radvilą Rudąjį ir įkvėpė pasitikėjimo savo jėgomis.

Radvilos Rudojo asmenybę gerai nusako toks faktas, kad vykstant Liublino unijos deryboms į lenkų žodžius, kad jis Lenkijai padovanojo Lietuvą, atkirto: „Negalėjo mūsų dovanoti. Mes esame laisvi žmonės. Lietuva Lenkijai dovanodavo šunų skalikų, žirgelių žemaitukų, bet ne mus, laisvus ir garbingus žmones. Kiekvieną, kuris norės mus pavergti, laikysiu tironu, o ne savo Viešpačiu.“ Štai koks buvo kietas Ulos mūšio nugalėtojas.

Derybos, vedybos ir Liublino unija

Lietuviai bandė derėtis, tartis su Maskvos kunigaikščiu. Bet kunigaikštis Ivanas tai palaikė lietuvių silpnumu ir net pradėjo taikytis tapti Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Karalius Žygimantas Augustas, bandydamas apsaugoti Lietuvą, tam darė įtaką, kad jo sesuo Kotryna Jogailaitė ištekėtų už Švedijos karaliaus brolio, Suomijos kunigaikščio Jono, su kuriuo palaikė gerus santykius. Taip bandyta apsisaugoti nuo Kotrynos vestuvių su caru Ivanu.

Turbūt mažai kas žino, kad būsimo Švedijos karaliaus Jono ir princesės Kotrynos Jogailaitės vestuvės vyko Vilniaus katedroje ir jie kurį laiką net gyveno Vilniuje. Įdomus faktas, kad šiems sutuoktiniams grįžus į Suomiją, Švedijos karalius Erikas, Jono brolis, kuris nepritarė toms vestuvėms, įkalino Joną ir Kotryną Gripsholmo kalėjime. Ten gimė būsimasis Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza.

Karas Lietuvai buvo sunkus. Negana to, 1563 metais kilo septynerių metų karas tarp Danijos ir Švedijos, kai Švedija, norėdama įsigalėti Baltijos jūroje, įsiveržė į Šiaurinės Livonijos teritoriją. Į Danijos pusę stojo Lietuva ir Lenkija. Visi šie papildomi konfliktai silpnino sąjungininkus ir padėjo sustiprėti Maskvos kunigaikštystei.

Visgi Lietuvai vienai kovoti su maskvėnais buvo per sunku. Tai lėmė, kad 1569 metais su Lenkija pasirašyta Liublino unija, pagal kurią Lietuva ir Lenkija beveik 200 metų tapo viena valstybe.

Negana to, 1572 metais mirė paskutinis jogailaičių dinastijos valdovas Žygimantas Augustas, palikęs mums savo gražią meilės istoriją kunigaikštytei Barborai, bet nepalikęs savo įpėdinio.

Kovos dėl sosto ir geriausias sprendimas

Pirmą kartą nuo 1382 metų karaliaus sostas liko be įpėdinio ir prasidėjo tikras sosto karas, trukęs dvejus metus. Labiausiai sostą gauti rūpinosi Prancūzijos karaliaus Karolio devintojo brolis Henrikas Valua, kuris kėlė mažiausius reikalavimus ir su viskuo sutiko, kad tik gautų sostą.
Lietuviai prieštaravo šiai kandidatūrai. Kai lenkai jai pritarė, tai lietuviai ją patvirtino vėliau, atskirai nuo lenkų.

Karūnuotis Henrikas atvyko vėlai. Neskubėjo pagal įsipareigojimą vesti Žygimanto Augusto sesers Onos. Onai buvo 50 metų, jam 23 metai.
Jo valdymas buvo nelabai tikęs. Galiausiai, kai mirė jo brolis, jis slapta pabėgo į Prancūziją ir ten karūnavosi Prancūzijos karaliumi.

Henriko valdymas ir ten buvo prastas. Jis įgijo daug priešų ir sužeistas vieno dvasininko mirė. Taip baigėsi Valua valdymas Prancūzijoje.
Iki 1577 metų Maskvos kunigaikštystė įsitvirtino Livonijoje. Labai garsiai ginklais žvangino prie Lietuvos sienų. Rytinėje pasienio zonoje prarasti miestai.
Tuomet nutinka tai, kas galėjo geriausio nutikti Lietuvai. Į sostą 1576 metais išrenkamas Vengrijos karalystės Batorų giminės atstovas Transilvanijos kunigaikštis Steponas Batoras.

Savotiškoje rinkimų kampanijoje S. Batoras pažada išspręsti valstybės problemas ir baigti sunkų Livonijos karą, atkovoti viską, ką maskvėnai yra užgrobę. Taip pat jis pažada skirti 200 tūkst. auksinų iš savo iždo karo reikalams, pasižada ir pats dalyvauti karo žygiuose.

Lietuviai ne iš karto patvirtino S. Batoro kandidatūrą. Iškėlė savo reikalavimus. Tik sutikus su jų sąlygomis, pritarė jo kandidatūrai.

Atrodo, kad nuo to laiko lietuvių santykiai su karaliumi tapo draugiški. S. Batoru patikėta ir jam leista pasireikšti karaliaus soste. Savo pažadus jis įgyvendino su kaupu. Šio karaliaus valdymo laikotarpis pasižymi tuo, kad su daugeliu valstybių palaikyti draugiški ir ramūs santykiai.
Būdamas katalikas, karalius leido išpažinti savo tikėjimą įvairių religijų atstovams.

Buvo tolerantiškas. S. Batoras lietuviams dovanojo galimybę sklandžiai spręsti teisinius ginčus. Leido steigti aukščiausios instancijos teismą – Vyriausią tribunolą. Bet svarbiausia karaliaus dovana Lietuvai buvo 1579 metų balandžio 1 dieną pasirašytas dokumentas apie Vilniaus universiteto įsteigimą. Nuo to laiko Lietuva turi universitetą, kuris tapo švietimo židiniu Lietuvoje ir kitų valstybių studentams. Abiejų Tautų Respublikoje tai buvo tik trečias universitetas.

Visgi vieną problemą tuo metu reikėjo spręsti nedelsiant. Livonijos karas nebuvo baigtas. Prie Lietuvos sienų buvo susitelkusi maskvėnų kariuomenė. Rusai stipriai grasino. Per tris mėnesius buvo užėmę Lietuvos valdomų Livonijos pilių.

Ivanas nesilaikė diplomatinio etiketo ir pabrėždavo, kad yra kilęs iš Romos imperatorių. Žadėdavo nueiti iki pat Vokietijos. Karas vis labiau artėjo.

Kariuomenės perorganizavimas

Atkirtis maskvėnams turėjo būti duotas nedelsiant. Karalius S. Batoras pats pradėjo karui tuoj pat ruoštis. Būdamas geras karys ir išmanydamas gerai karo taktiką, jis ėmėsi Abiejų Tautų Respublikos kariuomenės perorganizavimo pagal vengrų kariuomenės, užgrūdintos karuose su turkais, modelį.

Prasidėjo milžiniškas ginkluotės ir amunicijos įsigijimas. Karalius įvedė naują kariuomenės tipą – šauktinių karių pėstininkų dalinius, į kuriuos buvo šaukiami iš karališkų valdų vadinamieji karališkieji valstiečiai. Įvestas uniformų dėvėjimas. Įvesta naujovių ir į kariavimo meną.

Karalius pritaikė iki tol nematytas kariavimo technikas. Per kelias valandas surenkamus ir išardomus pontoninius tiltus kariams persikelti per upes. Atsiranda karo medikų tarnyba. Sudaromi nauji žemėlapiai kariuomenės reikmėms planuojant žygius. Skirtas dėmesys ir karo propagandai, skleisti kitokiai informacijai, kuri demoralizuotų priešininką, šiuolaikiniais terminais kalbant, psichologinėms operacijoms. Šiam reikalui kariuomenė gabenosi net savo spaustuvę.

Tvirtovių puolimui ir karui buvo įvestos arkebuzos ir bombardos, liejamos patrankos. Didelė dalis karui reikalingų patrankų lietos Vilniuje. Ten gamintas ir parakas.

Pradėta mobilizacija. Didelė lietuvių, lenkų, totorių, kazokų, vengrų ir kitų sąjungininkų kariuomenė, iš viso apie 50 tūkst. karių, kurių daugumą sudarė lietuviai, rinkosi Lietuvoje. Kariai, visa ginkluotė ir amunicija į mūšio vietą traukė sausumos ir vandens keliais su laivais.

Kariuomenės ašis, jos pasididžiavimas buvo sparnuotieji husarai, kavalerija. Žaibiškais ir netikėtais smūgiais jie ardė priešo rikiuotę, kėlė didelę paniką priešo gretose.

Vadovauti šiai kariuomenei buvo paskirti žymiausi ir talentingiausi to meto lietuvių ir lenkų karvedžiai, o pats karo veiksmų koordinatorius buvo karalius S. Batoras. Laukė nelengvas karas.

Norint atkovoti prarastus miestus Pskovą, Polocką ir kitus, reikėjo šturmuoti gerai įtvirtintas vietoves. Ruošiantis karui išaiškinti net keli sąmokslai prieš karalių, bandymai padegti Vilnių ir nužudyti karalių.

Nežinia, kokia būtų buvusi karo eiga, jei išdavikams būtų pavykę tai padaryti.

Trys lemtingi žygiai

Pasirengęs mūšiui 1579 metais karalius S. Batoras, būdamas Vilniuje, pasiuntė carui Ivanui 4-ajam karą skelbiantį laišką, kuriame išjuokė romėnišką jo kilmę, pasmerkė caro veiksmus, kad šis užpuldinėja Lietuvos teritoriją, nesilaiko paliaubų sutarties, ir paskelbė, kad nuo pat jo tėvo laikų maskvėnai nesilaiko paliaubų sutarčių.

Dvi kariuomenės kolonos patraukė atsikovoti savo miestų. Maskvos kariuomenė, žinodama Lietuvos ir Lenkijos kariuomenės kavalerijos jėgą, kiek įmanoma stengėsi su ja nesusidurti atvirame lauke. Maskvėnai įsitvirtino gausybėje pilių. Patys atsitraukinėjo padeginėdami miestus. Bet lietuvių ir lenkų kariuomenė į karą traukė su dideliu entuziazmu. Norėjo atsikovoti savo miestus ir atkeršyti maskvėnams už gyventojams padarytas skriaudas.

Karius motyvavo gal ir tai, kad kartu su kariuomene traukė ir pats karalius S. Batoras. Rašoma, kad lietuviai ir lenkai taip skuba susitikti su priešu, kad net lenktyniauja, kuris pirmas nusigaus iki vienos ar kitos tvirtovės.

Pirmo žygio metu atkovojamas Polocko miestas, kitais metais – Didžiųjų Lukų miestas ir kitos tvirtovės. Galiausiai 1581 metais surengiamas trečias karo žygis. Karalius išvyksta su kariuomene ir dalyvauja Pskovo apsiaustyje.

Per šį žygį ypač pasižymėjo lietuvių karvedys Kristupas Radvila, kuriam buvo 34 metai. Jis su savo tėvu mūšiuose su rusais pradėjo dalyvauti nuo 17 metų ir buvo patyręs karys. Taigi norėdamas rusams neleisti sukaupti kariuomenės ir priartėti prie Pskovo, K. Radvila surengė savo kariuomenės stiprų ir greitą reidą ir taip įsirašė į Europos karybos istoriją. To reido metu jis su savo kariais įveikė 1400 kilometrų ir užėmė vieną miestą po kito.

Pasiekė tas Maskvos kunigaikštystės vietas, kur rezidavo pats caras. Svarbiausia Radvilai Perkūnui buvo siaubti Maskvos apylinkes ir kelti rusų baimę. Svarbus dalykas toks, kad Radvila buvo davęs nurodymą žmonių nežudyti, ir dėl to istorijoje laikomas humanišku karvedžiu.

Rašoma, kad caras Ivanas matydamas, kaip arti dega jo valdos, ir bijodamas susidurti su Lietuvos kariuomene, net apsiverkė, išsiuntė savo šeimą į šalies gilumą.

Tai buvo unikalus karinis manevras, kurio tikslas ne užkariauti miestus ar stoti su rusais į atvirą mūšį, bet siekta kelti chaosą ir priversti Maskvos kunigaikštystės didikus ir patį carą bijoti.

Atlikęs šį žygį, K. Radvila dar spėjo sugrįžti ir prie Pskovo apsiausties.

Sugrįžusį iš žygio K. Radvilą pagarbia tyla sutiko visi lietuvių ir lenkų kariuomenės vadai, o apsiaustyje dalyvavęs jo tėvas Radvila Rudasis sūnų pasitiko nusiėmęs kepurę.

Taikos sutartis

Karalius S. Batoras buvo dėkingas lietuviams ir lenkams už karo metu parodytą karių narsą ir pasiekimus. Pskovo apsiaustis buvo sunki ir ilgai tęsėsi. Surengta apie 40 atakų, bet į miestą nepavyko įsiveržti. Prasidėjęs liūčių sezonas apsunkino kariuomenės judėjimą ir tvirtovės šturmą. Buvo pradėta Pskovo blokada. Čia įsikiša ir Romos popiežiaus pasiuntiniai sakydami, kad jie ir per dvidešimt metų nesugebės užimti Pskovo.

Po dvidešimt penkerių metų karo rusų caras Ivanas paprašo paliaubų. Taikos sutartis pasirašoma 1582 metų sausio 15 dieną. Karalius S. Batoras įvykdo savo pažadą užbaigti karą ir atkovoti Livoniją. Livonijos karas baigtas. Tie trys S. Batoro žygiai, trukę trejus metus, nelengvi, bet karas buvo sėkmingas.
Atkariautos didelės teritorijos, išlaisvinta Livonija ir pasirašyta taikos sutartis, leido kuriam laikui valstybei atsikvėpti.

Karalius S. Batoras grįžo kaip nugalėtojas, valstybė triumfavo. Vilniuje jis pasitiktas labai iškilmingai. Surengta šventė. Karalius netrukus pradeda organizuoti žygį į Rygą, kur turės būti sprendžiamas Livonijos likimas.

Kovo 2 dieną karaliaus kelionė iš Vilniaus į Rygą vyko tokiu maršrutu: Vilnius, Ržeš, Giedraičiai, Balninkai, Anykščiai, Kupiškis, Pasvalys, Saločiai, Bauska, Jakimoža, Dalen, Musa ir kovo 12 dieną Ryga.

Į Rygą vyksta žymiausi Lietuvos ir Lenkijos didikai, visas jų žvaigždynas. Būtent šios kelionės metu 1582 metų kovo 5 dieną karalius atvyksta ir į Anykščius, vėliau ir į Kupiškį. (Kupiškis taip pat yra šio karališkojo kelio, kuriuo keliavo daugelis Lietuvos ir Lenkijos bendrų valdovų, stotelė.) Po didelės pergalės, kai triumfuoja visa valstybė, tas jo atvykimas buvo išskirtinis.

Karaliaus ir jo palydos atvykimui būdavo ruošiamasi iš anksto. Apie tai miestų valdytojams irgi pranešdavo iš anksto.

Kaip pagerbdavo karalių

Nuo viduramžių visoje Europoje žinomas simboliškas karaliaus įžengimo į sostą reiškinys, vadinamas karališku įžengimu, triumfo įžengimu, džiaugsmingu įžengimu arba lotyniškai adventus regis – karaliaus atėjimu. Europos valstybėse ši įprasta karaliaus ir visos jo procesijos įžengimo forma būdavo lydima didžiulių iškilmių. Būdavo pastatomos laikinos triumfo arkos dekoracijos, procesiją pasitikdavo muzikantai, aktoriai, ant kelio būdavo metamos gėlės.

Visame mieste būdavo rengiama didelė puota. Miesto valdytojai karalių pasitikdavo prie miesto vartų, įteikdavo jam miesto raktą. Miesto gatvėmis žengiant karaliaus procesijai, trimitų garsų lydimi pakeliui išsirikiuodavo miesto gildijų ir kitų susivienijimų nariai ir sveikindavo gatvėmis žengiantį karalių.

Neturime žinių, ar karaliaus sutikimas Anykščiuose, Kupiškyje buvo toks iškilmingas, kaip įprasta jam atvykstant į didžiuosius miestus. Turbūt nebuvo. Dokumentais pagrįstas faktas apie Stepono Batoro palydą, kuri su karaliumi nugalėtoju, vykstančiu į Rygą, buvo Kupiškyje 1582 metų kovo 6 d. „Iš Vilniaus į Rygą su karaliumi vyko ir Anykščiuose lankėsi itin gausi garbingų didikų palyda, kurioje ryškiausi valstybininkai buvo didysis karūnos etmonas Janas Zamoyskis, Vilniaus vyskupas ir karaliaus vietininkas Livonijoje Jurgis Radvila, žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis, vienas iš Lietuvos Statuto autorių ir Vilniaus universiteto steigimo signatarų Ostapas Valavičius, lenkų karo vadas Samuelis Zborowzkis, Lietuvos didysis maršalka Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, Naklo miesto kaštelionas Stefanas Grudzinskis, Žemaitijos kaštelionas ir Liublino unijos signataras Mikalojus Tolvaiša, ir tas pats Minsko seniūnas ir taip pat tas pats Anykščiuose karalių priėmęs Janas Hlebovičius bei kiti didžiūnai“ (šių duomenų pirminiai šaltiniai: karaliaus Stepono Batoro itinerariumas ir Karaliaus Stepono Batoro karinių reikalų dokumentų rinkinys; 1887 m. Krokuva).

Daugiau žinių yra apie karaliaus sutikimą Rygoje. Čia jis sutiktas, kaip įprasta didžiuosiuose Europos miestuose.

Istorinių faktų svarba

Ar svarbus buvo šis karaliaus vizitas? Neabejotinai taip. Livonijos karo laimėtojo, lietuvių mėgstamo karaliaus įžengimas į Anykščius, į Kupiškį buvo ypatingai išskirtinis įvykis šių ir kitų pakeleivingų miestų gyvenime. Galima neabejoti, kad džiaugsminga ir iškilminga nuotaika buvo apėmusi jų gyventojus. Toks faktas miestams daro garbę. S. Batoras laikomas valdovu, kuris buvo vienas reikšmingiausių ir didžiausią įtaką padaręs Lietuvos ir Lenkijos istorijoje. Deja, jis gyveno neilgai ir mirė 1586 metais, būdamas 53 metų amžiaus. Manoma, kad jei būtų valdęs ilgiau, būtų dar labiau sustiprinęs Lietuvos ir Lenkijos valstybę ir galbūt tolesnė istorija būtų buvusi kitokia.

Šias istorijas dažnai pamirštame. Detaliau tyrinėjamos jos atsiskleidžia dar įdomiau ir gražiau. Tik dalelė tų įvykių čia papasakota.

Kartais manoma, kad karaliai ne mūsų, ne mūsų valdovai buvo, nors mes, lietuviai, petys petin su kitais už tuos karalius kariavome, stovėjome mūšių laukuose, prie tvirtovių sienų.

Karaliai atvykdavo į Lietuvos miestus, čia gyveno, ilsėjosi, priiminėjo sprendimus, tvarkė valstybės reikalus.

Istorijos apie senovės karalius perduodamos iš kartos į kartą pasakose apie karalius. Todėl tuo reikia domėtis. Ilgoje Lietuvos istorijoje gausu įvykių, apie kuriuos per mažai žinome ir per retai kalbame.

Domėkimės Lietuvos istorija, nes tai sukelia daug teigiamų emocijų ir apima geras pasididžiavimo Lietuva jausmas.

Spaudai pagal Simono Matulevičiaus paskaitą parengė Banguolė Aleknienė-Andrijauskė