ANDŽELIKOS KŪRYBOS TIKSLAS – PROVOKUOTI

Kupiškio kultūros centre – dizainerių kaita. Į gimtąjį miestą dirbti pagal įgytą specialybę grįžo Andželika Kuliničiūtė.

Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje grafinio dizaino studijas baigusi kupiškėnė po truputį pratinasi prie naujo kolektyvo, pasikeitusio gyvenimo ritmo ir tikisi rasti daugiau laiko mėgstamiausiam savo užsiėmimui – piešimui.

Jurga BANIONIENĖ

Nauja patirtis

„Esu nauja Kupiškio kultūros centro dizainerė, šiuo metu pavaduoju Simoną Baciuškienę, išėjusią nėštumo ir gimdymo atostogų. Labai džiaugiuosi, kad gavau šį darbą. Kupiškyje pagal mano įgytą specialybę jį rasti gana sunku.

Dirbu dar neseniai, viskas nauja, ypač tai, kad tenka dirbti ne iš namų, nes iki tol buvo darbas iš namų pagal individualią veiklą. Nemeluosiu, sunku, bandau prisitaikyti, reikia daug bendrauti, išmokti dirbti kolektyve. Bet man patinka. Buvau labai užsisklendusi, dabar malonu ne tik dirbti tiesioginį darbą, bet ir būti tarp žmonių, dalyvauti seminaruose, fotografuoti“, – pasakojo A. Kuliničiūtė.

Pašnekovė teigė, kad visada norėjo pastovaus darbo, daugiau stabilumo, todėl pamačiusi skelbimą, kad Kupiškyje reikia dizainerio, iškart nutarė pamėginti.

Andželika užsiima ir įvairių dizaino projektų įgyvendinimu. Jie daugiausia susiję su kompiuteriniais žaidimais, piešia koncepcijas, kuria iliustratyvias maisto papildų etiketes.

Turėjo progą iliustruoti knygą. Nupiešė ne lietuvių kalba išleistai knygai per šimtą iliustracijų. „Turiu dvi pačios iliustruotas ir maketuotas knygas. Antra – mano bakalauro darbas pagal Antano Škėmos apysaką „Saulėtos dienos“. Labai džiaugiuosi šiuo darbu, jis buvo įvertintas su pagyrimu. A. Škėma visada patiko, kai tik įstojau mokytis, žinojau, kad bakalauro darbas bus susijęs su šiuo rašytoju. Didelę įtaką man padarė dešimtoje klasėje perskaityta novelė „Karuselė“ iš apysakos „Saulėtos dienos“. Nuo tada labai pamėgau groteską literatūroje, mene“, – kalbėjo pašnekovė.

Siurrealizmo ir erotikos motyvai

Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje grafinį dizainą baigusi A. Kuliničiūtė norėjo studijuoti taikomąją grafiką Vilniaus dailės akademijoje, bet koją pakišo valstybinis lietuvių kalbos egzaminas.

„Tačiau džiaugiuosi, kad viskas taip susiklostė, nes priešingai negu mokykloje, studijų metais pajutau tikrą gyvenimą. Visai kitaip ėmiau į jį žiūrėti, gyvenimas atsivėrė kitomis spalvomis, subrendau“, – sakė Andželika. Ji sakė labai daug piešianti. Mėgsta siurrealizmą, erotinius motyvus. „Mano santykis su piešimu įdomus. Negaliu net atsakyti, kodėl pradėjau piešti, bet ilgus metus tai darau.

Buvo pertraukų, norėjosi mesti, krypti visiškai ne į tą sritį, bet vienas žmogus kartą supurtė paklausęs, kodėl nestoju į meno specialybę. Dvyliktoje klasėje atradau savo piešimo stilių, kurį vis dar keičiu. Nors sudėjus visus mano darbas, matyti braižas. Jis nėra šviesus ir teikiantis geras emocijas. Mėgstu savo darbais provokuoti žmones. Turėjau keletą bendrų parodų festivaliuose, bibliotekose. Mėgdavau kamputyje stebėti, kaip žmonės reaguoja į tai, ką rodau. Man patinka, ne kai darbą giria, bet kai parodų lankytojai įsižeidžia, pasipiktina.

Tai suteikia noro daugiau kurti, provokuoti. Mano manymu, gražus darbas sukelia emocijų, bet jos išlieka mažiau. Mėgstu piešti žmones, bet dažnai pridedu jiems įvairių siurrealistinių motyvų.

Technikas esu bandžiusi įvairias, daug metų piešiau ranka ant popieriaus, tada perėjau prie įvairių medijų, kai pieši ant popieriaus, skenuoji, kompiuteryje dirbi su „Photoshop“ programa. O dabar, kai įsigijau grafinę planšetę, ja piešiu“, – pasakojo menininkė.

Planšetę į rankas Andželika ima ir darbo reikalais, ir laisvalaikiu, mėgsta eskizuoti, ieškoti inspiracijos. „Pastaruoju metu daugiau piešiu darbui nei sau, to labai pasiilgau, nes piešimas atpalaiduoja, atlaisvina, įkeli savo darbus parodyti, kažkam patinka, kažkam – ne, tai dar geriau“, – šypsojosi ji.

Be piešimo, Andželika labai mėgsta muziką. Žavisi gotikine, pankroko muzika, klasikiniu roku, dažnai klauso ir klasikos. „Vienu metu labai patiko Friderikas Šopenas, Nikolo Paganinis. Neatstumiu ir populiariosios muzikos, nors kartais jaučiuosi labai atsilikusi, kai sužinau, kokios dainos dabar populiarios. Dar mėgstu senus filmus, pavyzdžiui, „Andalūzijos šuo“, „Šventasis kalnas“. Visą jį žiūri, ieškai prasmės, o pabaigoje sužinai, kad jos nėra“, – kalbėjo A. Kuliničiūtė.

Vertybė – žmogus

Andželika pabrėžė, kad kertinis, svarbiausias gyvenimo dalykas yra žmogus. „Nelabai suprantu materialaus pasaulio. Materialūs dalykai visada buvo ir buvo, jie niekur nedings, o žmogus ateina ir išeina. Man labai svarbu tarpusavio santykiai. Nesuprantu, kodėl susipyksta patys artimiausi žmonės. Man tai nesuvokiama. Save laikau tolerantišku žmogumi, niekada kitų nesmerkiu“, – tvirtino pašnekovė.

Kupiškis – Andželikos gimtinė. Kurį laiką, nuo pirmos iki septintos klasės, ji gyveno Panevėžyje, paskui vėl grįžo į Kupiškį, baigė Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnaziją.

Anot pašnekovės, gimtasis miestas labai gražus, tvarkingas, bet jaunimui trūksta veiklos. Pasigenda jos ir pati. Visi draugai liko sostinėje.
„Dar jaučiuosi nepritapusi savame miestelyje, bet atsiradus galimybei čia įsidarbinau. O kas bus toliau, niekas nežino. Plaukiu tarsi pasroviui, juk sakoma, kad žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Preliminariai planuoju, bet to plano labai konkrečiai nesilaikau, kad nebūtų didelio nusivylimo.

Man čia ramu, gera. Kupiškis brangus, ilgiau pabuvus sostinėje labai norėdavosi grįžti, ypač pasiilgdavau gamtos. Mėgstu Pyragių ežerą, marias, kiekviena vieta kelia tam tikrus vaikystės prisiminimus, geras emocijas. Pastaruoju metu jų atgyja ypač daug“, – sakė kupiškėnė.