SUSITIKIMAS SU VYTAUTU V. LANDSBERGIU PALIKO INTRIGĄ

„Jei ne auksinės vasaros“ – taip savo susitikimą su kupiškėnais balandžio 4 dieną Kupiškio etnografijos muziejuje buvo pavadinęs rašytojas, publicistas, režisierius Vytautas V. Landsbergis. Susitikimo dalyviams parengta programa neatsitiktinai pavadinta žodžiais iš partizaniškos dainos. Per renginį kalbėta apie Lietuvos istoriją, istorinę atmintį, apie tautiškumo ir pilietiškumo ugdymą, užsiminta apie nerimą dėl ateities, mąstyta apie žmogaus dvasią stiprinančius ir palaikančius dalykus, apie poezijos ir dainos svarbą.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Kultūra – susikalbėjimo erdvė

Vytautas V. Landsbergis susitikimo pradžioje prisiminė malonų, nuoširdų paskutinį susitikimą su kupiškėnais, kai jis buvo atvežęs čia parodyti filmą apie savo tėvą Vytautą Landsbergį. Pasak svečio, čia ta vieta, į kurią norisi sugrįžti.

„Su mano pavarde, ypač prieš rinkimus, būna nedrąsu važiuoti. Nežinia, kaip būsiu sutiktas. Nesu politikas. Bet kažkuria prasme, Lietuvos prasme mes visi esame politikai. Linkime jai gero, darome jai gera, kaip suvokiame, kaip suprantame. Jei išmokstame diskutuoti, o ne koneveikti vieni kitus, tai yra tikras Lietuvos meilės parodymas. Deja. Lietuvoje to dar labai trūksta.

Manau, kad kultūra yra ta vieta, kur susirenkame susikalbėti. Svarbu ne kažką paniekinti, pažeminti, bet atrasti bendrus taškus dėl ko mes, Lietuva, galime būti, neišsibėgioti. Man tie bendri taškai dažniausiai yra daina.

Po dešimties metų, kuriuos praleidau ansamblyje „Ratilio“ su Zita Kelmickaite, likau liaudies dainų maniakas. Supratau, kokia tai vertybė. Deja, ji traukiasi iš lietuvių gyvenimo. Matome, kas vyksta Ukrainoje. Kaip jiems padeda liaudies daina, liaudiškas drabužis. Svajoju, kad tai atgimtų ir Lietuvoje. Kartu su puikiais Lietuvos etnografais stengiuosi dėl to“, – kalbėjo V. V. Landsbergis.

Svečias prisipažino, kad vykdamas į šį susitikimą konkrečios programos nebuvo sudaręs. Apie ką kalbėti, ką dainuoti ar skaityti, tarsi padiktuoja atėjusių žmonių veidai. Taigi susitikimo dalyviai lemia, ar bus lyriškos, graudžios dainos, ar pasijuoksime ir skaitysime rudnosiukus, o gal galėsime dainuoti žiaurius romansus.

Anot jo, kupiškėnai patikima publika, priimanti plačią programą. Čia yra dainavęs ir žiaurius romansus, kurie suglumino Amerikos publiką, kai ten viešėjo pristatydamas savo filmą. Matyt, iš jo tikėjosi vien tik tautinės programos.

Apie vaikų kurtus filmus

V. V. Landsbergis sakė, kad per šį susitikimą bus vienas šiek tiek naujas dalykas, kurį nedažnai įtraukia į savo programą. Tai trumpi vaikų sukurti filmai.

„Tai svarbi mano darbo vieta vasaros stovyklose vaikams Andrioniškyje, mūsų sodyboje. Čia su vaikais per dešimt metų kuriame filmus partizanų, knygnešių tema.

Aš kartais matau, kad per vaikus kalba Dievas. Kitaip sakant, jie nemokėdami, tik pradėdami gaudytis, kaip kuriamas filmas, sukuria šedevrus. Parodžiau tuos filmukus suaugusiems režisieriams ir pasakiau, kad čia vaikai per savaitę sukūrė be pinigų. Tai tiems režisieriams buvo didžiausia staigmena, kad taip gali nutikti“, – tvirtino svečias.

Jis papasakojo, kaip vaikai kuria filmus, kad į tą kūrybinį procesą buvo įtraukta ir keletas vadinamųjų gatvės vaikų, kad buvo didžiausias džiaugsmas matyti, kaip kūrybinė, kitokia aplinka vaikus keitė į gerą pusę.

V. V. Landsbergis sakė, kad jį domina vaikų genialumas, kad jam patinka apsimesti kvailesniu, daug ko nežinančiu ir taip vaikus paskatinti patiems ieškoti kūrybinių sprendimų, siūlyti savo idėjas. Pasak svečio, vaikai turi ypatingą intuiciją, gebėjimą iš mažos dalelytės atkurti visumą, tai, ko mes, suaugusieji, nebeturime.

Kupiškėnams buvo parodyti trys vaikų sukurti trumpi filmai partizanų, tremties ir vaikų vienatvės tema.

Poezija, dainos ir pažadai

Antra susitikimo dalis buvo skirta poezijai. V. V. Landsbergis skaitė eilėraščius iš naujų savo knygų. Taip pat skambėjo jo atliekamos dainos pritariant gitarai. Kartu dainavo ir publika. Kai kurias dainas svečias atliko ir paprašytas publikos, pvz., „Obuoliai“.

Susitikimo pabaigoje renginio vedėja Žygimantė James įteikė V. V. Landsbergiui knygą apie dominikonų palikimą Palėvenėje ir Skapiškyje ir išreiškė viltį, kad jo organizuojamos kūrybinės stovyklos vaikams neaplenks ir Palėvenės dominikonų vienuolyno.

Svečias savo ruožtu atsakė, kad su vaikais visuomet ieško aplinkiniuose kraštuose nutikusių įdomių istorijų. Jų čia tikrai gali būti.

Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Jūra Sigutė Jurėnienė pasidžiaugė, kad V. V. Landsbergio ir muziejaus draugystė tęsiasi ir toliau tęsis.
„Jūs esate pažadėjęs mums kalėdinį siurprizą. Apie tai dar nenoriu nieko sakyti, bet jis bus didelė staigmena. Ačiū už nuoširdų, turiningą pabuvimą“, – pasėjo intrigą ir dėkojo muziejaus direktorė.