EGLĖ RAIŠIENĖ: „TARMĖ – TAI KALBA, KURIA KARTAIS MELDŽIUOSI, KURIA SAPNUOJU“

Gimtoji tarmė – dvasinės žmogaus kultūros dalis, kurią svarbu išsaugoti.

„Man kupiškėnų tarmė – pati gražiausia. Didžiuojuosi, kad ją moku“, – sako kupiškėnų tarmės žinovė, jos puoselėtoja Eglė Raišienė.

Gydytoja psichiatrė, kilusi iš Kupiškio krašto, šiandien gyvena Rokiškyje, bet gimtosiose vietose yra dažna viešnia. Puoselėja senelio sodybą Girvalakiuose, dirba ir Kupiškio poliklinikoje.

Jurga BANIONIENĖ

Gražumas – tarmių įvairovėje

Eglė iki trejų metų augo pas senelius Oną ir Joną Bardauskus Kupiškio rajone, Girvalakiuose, netoli Naivių, ir kitokios kalbos negirdėjo.

„Kupiškėnų tarmė – tai senelių, mamos kalba. Kai tėvai mane nusivežė į Vilnių, į mokyklą, pamenu, rašėme rašinius. Vis nesuprasdavau, kodėl mokytoja vieną ar kitą žodį, tarmiškai parašytą, pavingiuoja. Bet tokia buvo mano saviraiška ir ji liko. Kai mama išėjo į pensiją, važiuodamos į jos gimtinę čia, Kupiškio rajone, iki Svėdasų kalbėdavome bendrine kalba, o nuo jų – jau kupiškėniškai. Bet taip daro daug žmonių artėdami prie savo vietos“, – tvirtino E. Raišienė.

Pašnekovė tarmę perėmė labai natūraliai ir ji, lydėjusi nuo vaikystės, išliko labai reikšminga. Taip, kaip vaikystės kvapas, kraštovaizdis, spalvos, garsai. Visa tai susiję su vietos pajauta.

„Tarmė negali pasimiršti, tik kad žodžių mažėja, tai tiesa, nes tai susiję su tam tikra laikmečio apyvoka, nebėra vežimo, važio, žmonės nebevažiuoja į malūną ir nebežino, kaip vadinasi kai kurie daiktai“, – sakė E. Raišienė.

Ji moka kalbėti ne tik kupiškėnų, bet ir tėtės, kilusio nuo Jiezno, gimtąja tarme. Gerai Užnemunės dzūkų tarmę atpažįsta, jos skambesio turi šiek tiek ir savo balse.

„Tai kitokia tarmė, bet kiekviena kita kalba žmonės pasako, akcentuoja kitus dalykus, toje įvairovėje ir yra tikrasis gražumas. Būtų baisi nuobodybė, jeigu visi vienodai kalbėtų ir galvotų“, – pabrėžė pašnekovė.

Kai ji išgirsta kažką šnekant kupiškėniškai, pirmiausia apima jausmas, kad tai – savas žmogus. Jei savo kabinete sulaukia tarmiškai kalbančio paciento, iš karto pati pradeda su juo bendrauti kupiškėniškai. Gydytoja sakė, kad kalbėtis apie pasaulinius dalykus, mokslą galima bendrine kalba, bet apie savo sielos gyvenimą geriausia tai daryti gimtąja tarme.

Viskas – mūsų pačių rankose

Kalbos, tarmės, patarmės ir šnektos gyvos tol, kol žmonės jomis bendrauja. Deja, tarmiškai šnekančių žmonių mažėja. Prakalbus apie savo tapatybę, tradicijų, gimtosios kalbos išsaugojimą Eglė pateikė kelis variantus, ką galėtume pritaikyti ir pas mus. Pavyzdžiui, viešėdama Žemaitijoje ant parduotuvės matė tarmišką užrašą „Škurlią ir kiti doiktą“. Galima daugelyje kavinių rasti ir žemaitiškai užrašytą meniu. Žmonės ir į tas vietas, ir į Kupiškį atvažiuoja iš visos Lietuvos. Atėję į kavinę ir radę meniu būtent to krašto tarme, gal ne viską supras, bet gerbs tą vietą.

„Man net kyla mintis, kad galėtų būti, pavyzdžiui, Kupiškio tarmės mokyklėlė. Šišioniškiai tą daro. Jų tarmė labai siaura. Buvo gal tik keli žmonės, kurie ta tarme kalbėjo, įkūrė mokyklėlę ir suaugę žmonės, kuriems rūpi tarmė, čia ateina mokytis. Gyvenimo ratas ir ten sukasi tuo pačiu tempu, kaip ir čia, bet kad tarmė išliktų, svarbu dabartinėms realijoms rasti tinkamus žodžius. Žmogus, atvykęs iš Žemaitijos ar Marijampolės, nekalbės kupiškėnų tarme, bet jei tai darys čia gimęs, augęs, tai normalu. Svarbu didžiuotis savo tarme, nes jei sakysiu, kad ji grubi, mužikiška, tada bus pasmerkta nunykti per artimiausius penkiolika metų, o gal ir dešimt. Aš labai didžiuojuosi, kad moku šią tarmę“, – akcentavo E. Raišienė.

Eglė negalėjo atsakyti į klausimą, kodėl kartais žmonės gėdijasi savo tarmės. Turi bičiulių, kurie kalba rokiškėnų tarme ir tai daro visur ir visada.

„Savo tarme kalbėti oru, garbinga, tai savasties išraiška. Aš galvoju, kad tarmė daug kam gali reikšti tam tikrą atsilikimą, seno gyvenimo transliaciją, tarsi kalbėti bendrine tarme, kaip mano senelis sakydavo, „iš lėtuviško“, yra kitas lygis. Bet joks norvegas, nulipęs nuo kalno, nekalba bendrine tarme, jis kalba savo tarme, yra laimingas ir tuo didžiuojasi. Kalbą reikia maitinti, kitaip ji nunyks, tai, kaip dainos, kurių nedainuojame. Nekalbėsime – kalba prapuls. O maitinti tarmę – tai girdėti, kalbėti ar būti toje vietoje, kurioje ji gyvena“, – teigė pašnekovė.

Kur gera būti

E. Raišienė į gimtąsias vietas atvažiuoja dažnai. Puoselėja senelio sodybą Girvalakiuose.

„Į tą vietą senelis atėjo gyventi būdamas paauglys, pusę namo statė iškart, kitą pusę, kur kamara, – vėliau. Seneliai čia gyveno iki mirties, dabar aš jų sodybą prižiūriu. Tai mano dvasiniai namai. Yra vieta, kur gali dirbti ir užsidirbti pinigus, o čia nieko neužsidirbsi, bet labai gera būti. Čia žinomas kvapas, aišku, iš kurios pusės pučia vėjas, leidžiasi saulė kiekvienais metų laikais, čia augau, susiformavau kaip asmenybė, čia nutiko pačios ankstyviausios vaikystės patirtys. Tai mano savasties versmė. Kai prisimenu šią vietą, pirmiausia į galvą ateina kvapas. Už klojimo pasodintos ir šiandien dar tebeauga drebulės, pamenu salsvą jų kvapą. Ypatingai jis būna stiprus drebulėms žydint. Vasarą čia dažniau atvažiuoju, žiemą gal rečiau. Bet šaltu metu pasikviečiu svečių, kūrenu krosnis, kažką kepu“, – pasakojo E. Raišienė.

Pradėjusi dirbti Kupiškio pirminės asmens sveikatos priežiūros centre, ji nutarė aktyviau įsilieti į rajono kultūrinį gyvenimą, dvejus metus yra Kupiškio kultūros centro folkloro ansamblio „Kupkėmis“ narė. Nuo folkloro niekada nebuvo smarkiai nutolusi, dalyvavo ir kitų ansamblių veikloje.

Plačiau skaitykite kovo 22 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF