Pasikalbėti apie vaikystę, patį nuostabiausią, įsimintiniausią gyvenimo tarpsnį, ne kasdien pasitaiko tokia galimybė. Lekiame, skubame, pasinėrę į rimtus darbus.
Bet šiek tiek stabtelėti ir prisiminti šį laiką buvo gera proga atėjus į kauniečio Sauliaus Baltrūno knygos „Bimbalmūšys“ sutiktuves vasario 29 dieną Kupiškio viešojoje bibliotekoje.
Kaip vaikas, užaugęs didmiestyje ir visas vasaros ir kitas atostogas praleidęs senelių vienkiemyje, galiu pasirašyti po kiekvienu šios knygos autoriaus žodžiu. Išties taip buvo.
Juolab kad ta patirtis irgi iš Kupiškio krašto. Iš to laiko, kuris jau nuėjo į praeitį ir tapo istorijos dalimi.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Geriau rašyti nei kalbėti
Renginio vedėjos bibliotekos darbuotojos Ritos Senvaitienės pristatytas kaip rašytojas, S. Baltrūnas kuklinosi ir sakė, kad nelabai gali save taip vadinti.
Jo prisiminimai kilo iš vieno kūrinio „Kaimas“. Tą savo kūrinį rašė gal 10 ar 12 metų. Rašant vis iškildavo įdomesnių prisiminimų apie išdaigas viešint pas senelius Dapšiuose, netoli Šimonių. Taigi sudėjo tuos prisiminimus į šią knygą. Dabar juos mielai skaito kiti.
Svečias prisipažino, kad geriau sekasi rašyti nei viešai kalbėti. Tad per susitikimą skambėjo daug ištraukų iš „Bimbalmūšio“ – apie gyvulius, su kuriais jis atvažiavęs į kaimą skubėdavo į tvartą pasisveikinti, apie tai, kaip babytė kepė duoną ir jam leido suformuoti iš tešlos savo kepaliuką, apie maudynes kaimiškoje pirtyje, kai atrodė, kad senelis su kaimynu nori jį tiesiog ten nugalabyti užpylę vandens ant įkaitintų akmenų, kad būtų kuo karštesnis garas.
Ten rašoma ir apie begalines kolūkio burokų vagas, kurias teko ravėti, ir apie korolado vabalų rinkimą, šienavimo katorgą, ir apie tai, kad pas senelius viskas ateina: „Atein lietus, atein keleivinė, rudo irgi atein.“
S. Baltrūnas sakė, jog sulaukė nemažai kritikos, kad ne tokia kupiškėnų tarmė, kad netaisyklingai ją perteikia rašydamas.
„Rašau taip, kaip atsimenu girdėjęs senelius kalbant. Literatūrine kalba perteikti jų šnekos nekilo ranka. Būtų netikra. Nesirašydavo gramatine kalba. Pavyzdžiui, babytė sakydavo „nebesibovyk“. Negalėčiau kitaip parašyti. Ji niekada nevartojo žodžio „nebežaisk“, – tvirtino knygos autorius.
Jis dar prisiminė, kad senelis uždangstęs langus ir užrakinęs duris klausydavosi „Amerikos balso“ iš Vašingtono. Įstrigo ir uogavimas, grybavimas su babyte. Ten pirmą kartą išgirdo ir „Lietuva brangi“. Močiutė ją tyliai dainuodavo būdama miške.
Kodėl knygą pavadino „Bimbalmūšys“? S. Baltrūnas atsakė, kad toks būdavo jo darbas. Babytė melždavo vasarą karvę, o jam patikėdavo su šluota vaikyti bimbalus. Vaikydavo vaikydavo. Kartais ir stipriau karvei sušerdavo. Ji su uodega jam per veidą uždroždavo. Jis duodavo atgal. Tada karvė išversdavo babytę su visu pienu. Panašios istorijos taip ir sukosi ratu.
Į kaimą važinėdavo iki 16 metų. Vėliau seneliai persikėlė gyventi į Subačiaus geležinkelio stoties gyvenvietę. Ten jau nebebuvo laisvės ir įdomumo.
Plačiau skaitykite kovo 8 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF
Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotrauka