Sonetų skaitymas žvakių šviesoje, literatūros pamokos tarsi universiteto studentams, ne vadovėlinės, sudomindavusios ir labiausiai nuo to dalyko atitolusius mokinius, gebėjimas įžvelgti ir paskatinti kurti jaunuosius talentus, smagios kelionės su ugdytiniais literatais ir maironiečiais po Lietuvą, begalinis pomėgis skaityti, platus akiratis – tai vis apie legendinę Kupiškio lituanistę Genovaitę Vilčinskienę (Kolalytę). Šių metų sausio 28 dieną Mokytoja šventė 90-metį.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Brangina asmeninę laisvę
Mokytoją dažniausiai galima pamatyti Kupiškio viešojoje bibliotekoje. Iš čia ji išeina nešina didoku krepšiu knygų. Į renginius nemėgsta vaikščioti, sako į juos prisilaksčiusi per visą gyvenimą.
„Mane vis kviečia ateiti, bet nenoriu įsipareigoti, sukti galvos, kad kažkur turėsiu eiti. Esu vienišė. Man užtenka pamatyti per „Kupiškėnų studiją“ transliuojamus reportažus iš visokių renginių. Jaučiuosi, tarsi būčiau ten pati apsilankiusi.
Žinoma, įdomūs būna tie susitikimai, pavyzdžiui, su Česlovu Juršėnu, Vytautu V. Landsbergiu. Tik pastebiu, kad juose daugiausia lankosi vyresnio amžiaus žmonės. Jaunesnis tik vienas kitas. Iš šalies kas pasižiūrėjęs gali pasakyti, kad esame senių kraštas.
Bet M. K. Čiurlionio virtualios realybės filmo „Angelų takais“ ėjau pažiūrėti. Labai gražu. Skaičiavau, kiek parodyta jo paveikslų. Išties daug, bet dar ne visi. Girdėjau, kad bus antra šio filmo dalis.
Bibliotekoje išsirenku dešimt knygų. Iš jų tik 2–3 geros, o kitos nelabai, bet visas perskaitau. Parašyta, tai reikia perskaityti. Eilėraščius ne tik skaitau, bet ir mokausi mintinai. Tai gera proto mankšta šalia kryžiažodžių sprendimo“, – teigė Mokytoja.
Be knygų, ji aistringai domisi kinu. Filmą „Džo Bleko viešnagė“ galėtų žiūrėti kasdien, „Lietaus žmogų“ – kas antrą dieną, „Skrydį virš gegutės lizdo“ – gal kas savaitę. Žavi laidos apie gamtą. Bet televizijos laidose apstu ir šlamšto, kurio ji nežiūri.
Su Mokytoja bendros kalbos ras ir aistringi krepšinio, futbolo mėgėjai. Pasaulio pažinimo galimybes, anot jos, šiais laikais labai praplėtė internetas.
„Nebijokite metų ilgų. Žmogui vienam dabar esant, atsiveria laisvė daryti, ką nori. Labai šią būseną branginu“, – atvirai kalbėjo Mokytoja.
Tarsi išgirdusi mano klausimą, ar pati kuria, ji parodė ir savo kūrybos pluoštelį. Tai 1994 metų vasarą „Kupiškėnų minčių“ priede „Lėvens balsai“ spausdinti Mokytojos eilėraščiai. Jie parašyti konkursui, skirtam Kupiškio jubiliejui. Mokytoja tapo šio konkurso laureate.
„Mintyse vis prikuriu. Neužrašau. Laikausi šviesaus atminimo savo mokinio Valdemaro Kukulo posakio: „Jei gali nerašyti, nerašyk.“
Dabar paskaičiau tuos savo eilėraščius ir pačiai gražu pasidarė. Čia rašiau apie visokias Kupiškio vietas, Čirvų kalnelį, Kupą, Atodūsių tiltą. Laimėjau. Gavau gražių prizų. Taigi galėčiau kurti. Bent tokio lygio kaip šitie eilėraščiai.
Tik poetas turi būti nuo Dievo, ne amatininkas. Reikia skausmo, kančios. Iš linksmumo poetu netapsi. Iš mano mokinių poetiniu talentu buvo apdovanoti V. Kukulas, Regina Totorytė.
Man labai skaudėjo, kai buvo pradėta kabinėtis prie poeto Justino Marcinkevičiaus“, – išsakė savo nuomonę apie kūrybą ir kūrėjus Mokytoja.
Nuotrauka iš asmeninio Genovaitės Vilčinskienės albumo
Karo paženklinta vaikystė
Kur buvo ta Genovaitės pradžių pradžia? Kas ją subrandino kaip žmogų, kaip asmenybę?
Gimė Subačiaus krašte, Čečelių kaime, kaip pati sako, mažame namelyje pamiškėje. Senelis ir tėvelis labai mėgo medžius. Kiekvienas šeimos narys turėjo po savo ąžuolą.
„Mano tėveliai, Povilas ir Ona Kolaliai, buvo šviesūs žmonės. Tėvelis buvo baigęs tik pradinę mokyklą, bet žinojo tiek, kiek dabar žino vidurinę baigęs žmogus. Su didžiule pagarba prisimindavo savo mokytoją Laužikaitę.
Mama taip pat mokėjo skaityti ir rašyti. Aš skaityti pramokau būdama penkerių metų. Man didžiausia šventė būdavo, kai tėvelis iš Sirvydo, kuris turėjo Subačiaus geležinkelio stotyje biblioteką, parnešdavo paskaityti knygų. Dar prieš pradėdama lankyti mokyklą jau buvau perskaičiusi ir Žiulį Verną, ir Kuperį, ir K. Majaus „Vinetu“ atraudojusi“, – pasakojo pašnekovė.
Kaip mokančią skaityti, ją iškart priėmė į antrą klasę. Taigi klasėje buvo pati mažiausia.
Subačiaus geležinkelio stoties gyvenvietėje mokykla glaudėsi keliuose pastatuose. Pagrindinis buvo dabartinių senelių globos namų vietoje.
Jai teko patirti ir karo baisumus.
Plačiau skaitykite kovo 1 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF
Linkiu mokytojai sveikatos | 2024-03-02
|
Daug mačiau mokytojų kaip savo mokytojų, kaip kolegų. Mokytoja Gnovaitė buvo ir viena, ir kita. Tokio lygio nei mokytojos, nei kolegės daugiau neturėjau. Santūriai tiesi ir atvira, inteligentiška ir paprasta. Labai aukšto intelekto, turtinga patirtimi bei žiniomis. Neieškanti populiarumo, nepataikaujanti, bet visada randanti gerą žodį. Norėjau būti protinga ir organizuota mokytoja kaip jinai.