Žurnalistė
Apie diena iš dienos kylančias maisto kainas nėra ką ir kalbėti. Tie, kurie jas akylai seka, galėtų tiksliai pasakyti, kiek kas brango. Geriau nežinoti. Betgi neišvengiamai valgyti reikia. Kils kainos ar ne, vis tiek būsi priverstas pirkti.
Tokios naujovės, kuri atsirado visai neseniai, Lietuvoje turbūt nebuvo. Nuo šių metų sausio bus galima prekiauti pasibaigusio galiojimo, bet dar tinkamais vartoti maisto produktais. Nustatytas ir tam tikras terminas – dar ilgiausiai 45 dienas ir tik tuomet, jeigu nepažeista gamintojo pakuotė. Taip nusprendė Vyriausybė.
Pakeitimai taikomi ne visiems, bet ilgo galiojimo maisto produktams: kruopoms, makaronams, kavai, arbatai, aliejui ir kitiems, kurie, pasibaigus jų galiojimo terminui, dar saugūs, tinkami vartoti ir pažymėti ženklu „geriausias iki“. Taip ženklinami produktai, kurie negenda, tik po truputį praranda savo savybes.
Europos Sąjungoje galioja ir kitas prekių žymėjimas – „tinka vartoti iki“, kada maisto produktas tinkamas vartoti tik iki tam tikros nustatytos datos.
Motyvas: sumažės prekybininkų ir gamintojų nuostoliai, netgi, esą, maisto kainos. Tikinama, kad yra tokia praktika Europoje. Antra, menks išmetamo maisto ir jo atliekų kiekis. Kad maisto išmetimas didžiulė problema ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, nuolat girdime.
Prekybos centrams paliekama teisė rinktis: prekiauti tokiais produktais ar ne. Eiliniam pirkėjui – lygiai taip pat. Pirkti ar nepirkti – kiekvieno žmogaus reikalas. Bet klausimų dėl šios naujovės kyla nemažai. Labai daug girdime apie maisto saugą. Kas prisiims atsakomybę, jei vartotojui, nusipirkusiam iš galiojimo išėjusį produktą, sutriks sveikata, jei ims ir subloguos? Atsakymo lyg ir nėra.
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba parengė rekomendacijas, kiek laiko skirtingi produktai taip gali būti pardavinėjami, ir siūlo taikyti saugos ir tinkamumo vartoti maistui vertinimo „3P“ taisyklę: „Pažiūrėk – pauostyk – paragauk“. Taigi, bus ką veikti, ne tik vizualiai vertinti maisto ar jo pakuotės pakitimus, bet ir, vaizdžiai tariant, pauostyti – smirda ar ne. O įdomiausia, kad siūloma ir paragauti. Kaip tai bus įgyvendinama, sunku įsivaizduoti.
Pabrėžiama, kad išėjęs iš galiojimo ilgo vartojimo produktas dar kažkurį laiką yra saugus, tik gali būti kiek pakitusi jo prekinė išvaizda.
Taigi, problemos lyg ir nėra. Kitas sakytų, anokia čia bėda nusipirkti susisluoksniavusį padažą ar per daug sukritusius, gal spalvą kiek pakeitusius makaronus. Kiekvienas žmogus gali apsispręsti, ką pirkti.
Išties, gal ir nieko blogo, bet juk kalbama apie kainą. Tokios prekės turėtų būti nukainotos ne centu kitu, bet mažiausiai per pusę ir dar daugiau. Ar taip ir bus?
Gal tai bus tam tikras išsigelbėjimas tiems, kuriems išties finansiškai labai sudėtinga? Juk dažnas prie nukainotų produktų skyriaus stabtelime. Nes net ir dirbantis žmogus, matydamas maisto kainas Lietuvoje, negali nusipirkti aukščiausios kokybės produktų.
Taigi, mums, vartotojams, kaip pabrėžiama, ne brukama, tik suteikiama teisė rinktis. Tik vietoje to, kad maisto produktų kainos mažėtų, einama kitu keliu. Ir apie orumą čia kalbėti nebeverta.