Sulaukėme Kalėdų. Už lango tebeskamba kalėdinė muzika. Gal sniego bus Naujuosius Metus sutinkant ir nelįs į galvą nerimo mintys apie klimato kaitą.
Šis laikotarpis kupinas laukimo, gražios rutinos, kuri įsuka, ar nori, ar nenori, ar spėji, ar nespėji į šventinį šurmulį.
Išvyniojome dovanėles, rastas po egle. Sulaukėme vaikų ir anūkų, aplankėme tėvus ar senelius. Gal neužmiršome vargstančių, kasdienės duonos stokojančių?
Gal paaukojome, pasidalijome su jais tuo, kuo galime? Gal ir į bažnyčią prieš Kūčių vakarienę kai kas suskubo. Net nepraktikuojantys katalikai sako, kad tuo laikotarpiu apsilankius šv. Mišiose, šventės įgyja daugiau prasmės, labiau pajuntama jų dvasia.
Gerai, kad ir prekybos centrų, viešojo maitinimo įstaigų darbuotojams šiuo laikotarpiu daugiau laisvesnių dienų. Ko gero, labai nepasigedome jų per Kalėdas.
Gera, kai dar norime burtis namuose, pabūti su šeima. Nors su maištaujančiais paaugliais būna visaip. Įsigudrina jie kai kada ir nuo Kūčių stalo nejučia pradingti, susirasti tokią pat maištaujančią sielą, kad nemirtų, pasak jų, iš nuobodulio. Tėvams, žinoma, streso ir nerimo dėl to daugiau, kol tas pradingėlis vėl atsiranda sveikas ir gyvas, dar neatsikratęs namų traukos. Tikras stebuklų metas. Norisi tuo tikėti.
Deja, kriminalinių naujienų kronika sugrąžina į kitokią realybę, kur ne paaugliai maištauja, o dvasios ramybės nerandantys augesni žmonės malšina savo nerimą, pyktį, beviltiškumą alkoholiu ar kitomis priemonėmis. Kažkodėl jie atsparūs minėtai šventinei rutinai ir laikosi savo įpročių.
Baisiausia, kad ir automobilius ryžtasi apsvaigę vairuoti. Gal policijos dažnesni patikrinimai, ar vairuoji blaivus, padės šios ydos atsikratyti.
Pastaruoju metu daug tokių patikrinimų vyksta Lietuvoje. Vieną dieną prieš šventes beveik Kupiškio centre dėl to automobilių kamštis buvo susidaręs. Iš pradžių pagalvojau, kad gal koks vyriausybinis kortežas važiuoja ir policininkai reguliuoja eismą. Tik vėliau supratau, kokia lazdele ten jie mojavo.
Metų pabaiga nuteikia filosofiškai. Kaip padaryti, kad kiekvieną žmogų per gyvenimą vestų tikėjimas, meilė, viltis. Gal taip sutvertas pasaulis, kad kažkam lemta būti tamsioje zonoje, kad likusieji geriau pamatytų, įvertintų kitų ir savo dorybes ir nesiliautų eiti tuo keliu.
Svarbiausia žinoti, kad visiems yra kelias į šviesesnę pusę, kad tamsą visada keičia šviesa.
Šiuo metu mes labai labai išsiilgę šviesos – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Negi niekada nesiliaus karai ir kitokie mirtį sėjantys išpuoliai?
Taip norisi pasaulinės taikos ir santarvės. Įprastos maldos nelabai bepadeda. Gal reikia savais žodžiais pagarbinti elnią devyniaragį, kuris ant savo ragų vėl atnešė saulę, kad norai išsipildytų. Dabar tokiam ritualui pats laikas, kai stovime ant simbolinės seno ir naujo ribos.